Full text of "ΣΩΤΗΡ = Soter. XV metai (1938), nr. 1"

See other formats

Go S EPHEMERIDES SACRARUM DISCIPLINARUM FACULTATIS

5 EWEN CAE IN UNIVERSITATE VYTAUTI
e MAGNI ER NAR

SOTER

Religijos mokslų laikraštis

- XV META ^. 1958 Nr. 1 (26)

Leidžia V. D. Universiteto Teologijos - Filosofijos Fakul-
teto Teologijos Skyrius

PE».

EL fw m M e Sa Pad ac IE "2 4 m Aë Ze 11211
E B . 1 i
f XT + ; ; } ul: d e 4
N TLS h.l UU eid wel E, E
GN EE E 2 dpi e. ue Ze u ee Wr: Ap -— fi
251 5 1 oni ; UL Y Wu. ` R
? 2 + DNA

Turinys - Summarium

H. Klovas Juridinio asmens sąvoka 5 ; AE
Notio personae iuridicae ...... hen ed, kra
. Ign. "Končius Žemaičių padais kryžių ir : koplytėlių
statistika

L. Statistica crucium et CAPPEHADIM d in Samogitia 2247. 3

Dr, P. Malakauskis Dvašiškiai

Qi tn sop N ra

Clean rt p, SU
Dr. Pr. Venckus Dievo apvaizda ir nuodėmė ER
Providentia divina et peccatum .;.......... 58—64 |
Biblijografija
Šv. Raštas, S. Įstatymas (Lic. P. Kučinskas) ..... .....u...... ; 65—68 ER
. Šv. Raštas, N. Įstatymas (Lic. P. Kučinskas) ........,....... 1. 68—71
. Apologetika ir dogmatine teologija (Dr. Pr. Venckus) .. 1 72—75. -
„„Moralinė ir pastoralinė teologija (Dr. St. Gruodis) ............ SOHN N
. „Bažnytinės teisės (Dr. P. Malakauskis) :............2....0.. 77—79
. Redakcijai atsiųstos knygos EEN eru. 19
Kronika Ped
A. a. prel. AL Dambrauskas — Jakštas .............. e ss 80-83; »

EPHEMERIDES SACRARUM DISCIPLINARUM FACULTATIS
THEOLOGICAE—PHILOSOPHICAE IN UNIVERSITATE VYTAUTI
MAGNI KAUNAE

SOTER

Religijos Mokslų laikraštis

XV METAI 1938 Nr.1 (26)
we I LLS FIT EIER
Leidžia V. D. Universiteto Teologijos - Filosofijos Fakul-
teto Teologijos Skyrius

H. Klovas
| IV SKYRIUS

Juridinio asmens sąvoka"

(Notio personae juridicae)

Juridinio asmens sąvoka pasaulinėje teisėje

1. JURIDINIO ASMENS SĄVOKOS KILMĖ

Juridinio asmens sąvokos kilmę geriausia suprasti iš visuomeninės
asmens padėties istorijos.

Senovėje atskiro asmens lyg nebuvo, — žmogus gyveno, apsiaustas šei-
mos, giminės ir valstybės. Svarbiausių teisių ir priedermių subjektais ėjo
ne atskiri žmonės, bet minėtosios žmonių grupės. Bet vis dėlto pirmykštis
žmogus negalėjo juridinio asmens sudaryti abstrakcijos keliu; jis juridinio
asmens nesugebėjo atskirti nuo individo sąvokos ir sudaryti sąvokos sudė-
tinio asmens, kuris turėtų juridinį pobūdį. Pati asmens sąvoka pamažu iš-
augo iš junginių ryšių ir tapo laisvu teisės ir priedermių subjektu.

Žmogus seniai pastebėjo didelį sunkumą kovoti už būvį ir todėl pa-
juto būtiną reikalą spiestis į įvairius socijalinius junginius. Tuo būdu pasi-
liko senieji pirmykščiai junginiai (šeima, valstybė), bet ilgainiui įvairiems
reikalams atlikti bei įvairiems tikslams pasiekti susidarė specijalūs so-
cijaliniai junginiai.

Pirmykštės socijalinio gyvenimo formos kildavo ir egzistuodavo sa-
vaime. Tai ne specijalūs žmonių kūriniai. Tai „collegia necessaria“. Tas gy-
venimo formas teisė konstatuoja ir kvalifikuoja.

Seniausias socijalinis junginys — šeima. Po jos eina giminės junginiai.
Paskutiniuosiuose ilgainiui atsiranda ir politinio gyvenimo pradų. Ve-
liau randama tautinių junginių, kol pagaliau prieinama naujovinių vals-
tybių. Taigi, visas žmogaus gyvenimas savo pagrinde turi jungimosi ir
bendro gyvenimo principą.

Šalia žmonių junginių, kurie išplaukia iš pačios žmogaus prigimties,
randama junginių, kurie kyla iš laisvos žmonių valios, susitarimo. Tai „col-
legia voluntaria“. Jie sudaryti pasiekti tam, ko atskiri žmonės vieni negali
ar sunkiai, netobulai tegali pasiekti. Šie junginiai turi savo struktūrą ir as-

1) Pradžia „Soter“, 2 (1937) 49 - 72.

4 H. Klovas

menybę. Tik jie, neturėdami fizinės asmenybės, turi veikti, dalyvaujant fi-
ziniams asmenims. Vienok paskutinieji veikia ne savo, bet visos organiza-
cijos vardu. Ši visuma nėra fizinė substancija, kurios atskiros dalys su-
silietų į krūvą ir nustotų savo savarankiškumo, bet yra moralinės prigim-
ties. Ji susideda iš daugelio vienetų, kurie, būdami visuomenės nariai, ne-
nustoja savo prigimties, bet tebeturi savo teises ir tebesiekia individuali-
nius tikslus. Kadangi junginių egzistencija savaime nepriklauso nuo į jų
sudėtį įeinančių fizinių asmenų, tai patys junginiai gyvuoja patvariau,
negu atskiri fiziniai asmenys: nors visi sudaryto junginio steigėjai mirš-
ta, pats junginys neišnyksta. Dėl to tikslai, dėl trumpo gyvenimo nepasie-
kiami atskiro žmogaus, pasidaro pasiekiami, tarpininkaujant jungtiniam
vienetui. Iš čia išvedama, kad juridinio asmens buvimo pamatas remiasi tie-
siog dalykų prigimtimi arba priklauso prigimtinei sričiai.

Tai koleginiai juridiniai asmenys (universitas personarum).

Ilganiui kuriam nors tikslui pasiekti sugalvota paskirti reikalingas
materijalines priemones ir nustatyti asmenį, to dalyko realizuotoją. Taigi
jau turime tam tikra suma materijalinių gėrybių, kurios paskirtos ketina-
mam kuriam tikslui pasiekti. Tai įsteigtos institucijos veikimas, kuris ne-
priklauso nuo administruojančių asmenų, ir todėl nepriklauso nė nuo ad-
ministruojančių asmenų pasikeitimo. Čia yra lyg tikslo įamžinimas.

Tai nekoleginiai juridiniai asmenys (universitates bonorum, rerum).

Be to, yra dar tarpinių juridinių asmenų, panašių į pirmąjį ir antrą-
jį ką tik kalbėtųjų pagrindinių juridinių asmenų. Bet apie tai kalbėsime
žemiau.

Šios istorinės visuomeninio žmonių jungimosi formos yra be galo
svarbus reiškinys. Dalykas yra tas, kad žmogus vis labiau ir labiau grims-
ta į visuomenės aplinkumą, bet ir grimzdamas labiausiai nori išlaikyti sa-
vo savarankiškumą. Dabartinė visuomenė yra tokia plati, tokia įvairi, kad
dėl skirtingų reikalų jos susiskaldymas visai neprieštarauja jos susibūri-
mui dėl bendrų reikalų. Be kitko, žmogus, gyvendamas visuomenėje, su
kuria jį jungia politinio gyvenimo reikalas, savo ruožtu kalbos ir tikybos
atžvilgiu priklauso vienai visuomenės daliai, o savo ekonominių reikalų
atžvilgiu —kitai, ir savo proto reikalų atžvilgiu — trečiai ir t. t.

2. JURIDINIO ASMENS APIBRĖŽIMAS

Labai paplitęs juridinio asmens apibrėžimas yra šis: juridinis asmuo
yra visa tai, kas, nebūdamas fizinis asmuo, objektyvine teise pripažįstamas
teisės subjektu tam tikram tikslui pasiekti?). Tai yra neigiamas juridinio
asmens apibrėžimas. Jis šiubuoja tuo, kad tvirtina, kaip ir teisės psicho-

*) Žr. G. Šeršenevič, Russkoe graždanskoe pravo, 1912, 137.

Juridinio asmens savoka 5

loginės teorijos sekėjai sako, jog teisės subjektu galinčios eiti įvairios bü-
tybės, pvz., gyviai, šmėklos ir t. t. Be to, ši definicija neduoda juridinio
asmens sąvokai jokio teorinio ir praktinio turinio bei substrato, Išeitų be-
veik taip, kad juridinis asmuo yra nuo fizinio asmens skirtingas iksas?).

Enneccerus juridinį asmeni apibrėžia: „als Organisationen, d. h.
Vereiningungen und Veranstaltungen zu bestimmtem Zwecken, die als
Rechts und Willenssubjekte anerkannt sind'^). Bet ir pats Enneccerus
organizacijomis čia vadina paprastą abstrakciją.

Pasak S. Beljackino, juridinis smuo yra „asmenų junginys be tur-
to arba su turtu apibrėžtiems daugiau ar mažiau patvariems materijaliniams
ar nematerijaliniams tikslams pasiekti įstatymo ribose“). Čia, tiesa, pakan-
kamai apibrėžiama juridinio koleginio asmens sąvoka. Bet šis apibrėžimas
beveik visai nieko nepasako apie fundacinio ar institucinio pobūdžio ju-
ridinį asmenį.

Juridinį asmenį tinkamiausiai apibrėžti galima šitaip: juridinis as-
muo yra tam tikrą patvarų tikslą siekianti juridinė esybė, teisėmis egzis-
tuojanti nepriklausomai nuo atskirų asmenų ir teisės normomis pripažinta
teisės subjektu.

Pagal šį apibrėžimą juridiniam asmeniui būtinai reikia šių trijų da-
lykų:

1) Reikia tokio tikslo, kurio atskiras asmuo savo paties jėgomis ne-
gali pasiekti, kuriam pasiekti reikia bent kelių sujungtų asmenų jėgų. Tas
tikslas turi būti patvarus. Dėl šio dalyko juridinis asmuo ir nepriklauso
nuo atskirų asmenų, ir nepakitėja, pasikeitus nariams. Juridinio asmens
patvarumas yra principinis dalykas.

2) Reikia tam tikrų, sakysime, priemonių. Tai žmonės, turtas ar
žmonės ir turtas drauge. Kitaip nieku būdu negalima pasiekti juridinio
asmens tikslo.

3) Reikia juridinio pripažinimo valstybės teisės norma. Tiesa, po-
zityvinėje juridinėje santvarkoje net žmogus turi būti pripažintas teisės
subjektu. Bet šis juridinio asmens pripažinimas daug skiriasi. Mat, pirma-
jam dalykui užtenka bendrai nustatytos teisės normos, kad žmogus pats
sudaro teisės subjektą. O įvairūs socijaliniai junginiai turi būti pripažinti
teisės subjektais tam tikrais juridiniais aktais.

Juridinis asmuo tampa juridinių santykių subjektu, patvirtinus ati-
tinkamai valdžiai jo įstatus (koncesinė sistema) ar įregistravus juridinio
asmens įstatus (pareiškiamoji arba normatyvinė sistema). Iki įstatų arba

*) Plg. S. Beljackin, Castnoe pravo, 161 nota 1.

*) Lehrbuch des bürglichen Rechts, 1909, I 1 255.

*) Častnoe pravo, 161; „Juridičeskoe lico, kotoroe javljaetsja ne ciem inym,
kak soedineniem lic, s imušestvom ili bez nego, dlja dostiženija opredielennych
boliee ili meniee postojannych materialnych ili nematerialnych cielej, v predielach
zakona“.

6 H. Klovas

statuty patvirtinimo ar respektyviai jregistravimo juridinis asmuo nega-
li įgyti kurių nors teisių ir atlikti priedermių. Jei juridinis asmuo veiktų
prieš įstatų arba statutų įregistravimą ar patvirtinimą, tai jo veiksmai
tebūtų priskiriami atskiriems jo sudėties nariams, nors pastarieji veiktų
juridinio asmens vardu.

3. BŪDINGOS JURIDINIO ASMENS SAVYBĖS

Kurių teisių turi ir kuriose ribose gali veikti juridinis asmuo, tai pri-
klauso nuo to tikslo, kuriam pasiekti jis sukurtas, ir nuo normos, kuria jis
kuriamas, nes norma sutinka su tikslu. Žmonių tikslai, kuriems siekti ku-
riami juridiniai asmenys, yra labai įvairūs. Todėl savaime negalima paro-
dyti, kuo juridiniai asmenys skiriasi vienas nuo kito, ir visados, galima sa-
kyti, reikia nurodyti, kurių teisių juridiniai asmenys turi“). Juridinio as-
mens teisės ir priedermės visados nustatomos jo įstatuose; tik įstatų nu-
statytose ribose gali veikti juridinis asmuo. Tik pažymėtina, kad juridi-
niams asmenims neduodama tų teisių, kurių negalima suprasti be fizinių
asmenų ar kurios glaudžiai susijusios su individualine žmonių asmenybe,
būtent: šeiminių, paveldėjimo be testamento ir kt.

Todėl ir Rusų Senatas 1880 m. rašo: „Juridinis asmuo yra teisių sub-
jektas, neatitinkąs fizinio asmens sąvokos. Jis atsiranda dirbtinai, kompe-
tentingai valdžiai leidžiant, tam tikram tikslui pasiekti, ir jam gali priklau-
syti ne visos fizinių asmenų teisės, bet tik tos, kurios reikalingos jo egzis-
tavimo specijaliems tikslams pasiekti. Tos teisės nustatomos tuo aktu, ku-
riuo įsteigiamas ir pripažįstamas tas juridinis asmuo. Kiekvienas veiksmas,
išeinąs iš tų ribų, kuriems juridinis asmuo yra įsteigtas, laikomas neteisė-
tu, nes tuo pasisavinama nepriklausoma teisė“).

Lietuvos Vyriausias Tribunolas 1928 m. kovo mėn. 13 - 20 d. šiuo klau-
simu yra pasakęs: „Juridinis asmuo yra dirbtinis statutinis asmuo, kuris
tegali veikti savo teisėtos statutinės kompetencijos ribose, nes jis tiktai
tiems tosios kompetencijos tikslams yra sudarytas ir tiktai tose ribose eg-
zistuoja; dėl to pat už ribų jie nieko ir veikti negali; tad ir kito asmens jis
tegali būti įgaliotas daryti tai, ką jis aplamai teisiškai daryti gali, nes savo
teisinės kompetencijos ribose yra lygus kiekvienam fiziniam asmeniui, bet
tiktai tose ribose“. ;

Juridinio asmens reprezentacija sudaro patj Sios asmenybés kons-
trukcijos principa. Cia atstovas arba, techniskai tariant, atstovaujas orga-
nas pavaduoja atstovaujamojo juridinio asmens ne tik darba, bet ir valia.

*) Schweizerisches Zivilgesetzbuch vom 10 December 1907, art. 53: „Die juris-
tische Personen sind aller Rechte und Pflichten fähig, die nicht die natuerlichen
Eigenschaften des Menschen, wie das Geschlecht, das Alter oder die Verwandschaft,
zur notwendigen Voraussetzung haben“.

"> K. Šalkauskis, Civiliniai Įstatymai, X 1, 207.

Juridinio asmens savoka 7

Juridiniai asmenys, būdami dirbtiniai ir nesudarydami realių gyvų orga-
nizmų, negali patys betarpiškai veikti, nusistatyti, norėti ir apsispręsti.
Už juos tegali tai daryti fiziniai asmenys arba fizinių asmenų kolekty-
vai. Todėl suprantamas ir Civilinio Proceso Įstatyme, str. 27 pasakymas:
„Visos kitos įvairių rūšių draugijos, bendrovės ir kompanijos gali ieško-
ti ir atsakyti teisme tiktai per tam tikrą įgaliotinį“. O Lietuvos Vyriau-
sias Tribunolas 1927 m. yra pasakęs, jog Civilinio Proceso Įstatymo str.
27 nustatyta, kad juridiniai asmenys (draugijos, bendrovės) gali ieškoti
ir atsakyti teisme tik per savo įgaliotinius, valdyba nėra juridinis asmuo,
ji tėra juridinio asmens organas, įgaliotas vesti juridinio asmens reikalus,
ir todėl draugijų ir bendrovių valdyboms Civilinio Proceso Įstatymo str.
27 reikalavimas negali būti taikomas.

Juridinio asmens įsteigimo akte ar įstatuose nurodoma, kas atstovauja
juridiniam asmeniui, ir šis juridinio asmens organas, fizinis asmuo, negali
būti identifikuojamas su pačiu juridiniu asmeniu.

Juridinės asmenybės įsteigimo aktas ar statutas steigėjų taip pat yra
sudarytas reprezentaciniu metodu. Čia kas nors pasivadino reprezentantu,
pasisavino šią funkciją. Organizuotų juridinių asmenų reprezentacija, ku-
rios viršūnę sudaro vadai, valdyba, yra sutvarkyta ir išdėstyta tam tikromis
veikimo kategorijomis, vad. kompetencijomis. Kiekvieną kompetenciją
atitinka jos vykdytojas, vad. organas.

Juridinis asmuo turi centralizacijos pradų, nes kiekvienas organizuotas
socijalinis junginys didžiausią dalį savo veikimo stengiasi atlikti vienoje
vietoje, savo centre.

Tik neorganizuotų socijalinių grupių be statutinės juridinės asmeny-
bės socijalinių junginių reprezentacija nėra kristalizuota kompetencijos
kategorijomis ir atitinkamais juridinio asmens veikimo organais; ji yra
palaida ir reiškiasi junginio narių inicijatyviniais solidaristiniais aktais
ad hoc.

4. PAGRINDINĖS JURIDINIO ASMENS RUSYS

Senovėje asmenybė tebuvo nagrinėjama privatinėje teisėje. Šiandien
juridiniai asmenys skirstomi į viešosios ir privatinės teisės.
' Pirmieji vadinasi tie, kurie įsteigiami visuomeniniams reikalams aprū-
pinti. Tokios yra valstybė, politinės partijos, šiaipjau įstaigos, pvz., muzie-
jai ir prieglaudos. Antrieji — įsteigti atskirų žmonių reikalams aprūpinti,
pvz., akcinės bendrovės. Tik tos dvi juridinių asmenų kategorijos nesudaro
dviejų absoliučiai skirtingų sričių, nes pirmieji asmenys, be priklausymo
prie viešosios teisės, kai kuriuose dalykuose priklauso taip pat prie priva-
tinės teisės ir tik antrieji asmenys tepriklauso prie savo rūšies teisių —
teisių privatinių.

8 H. Klovas

Pasak vienų, viešųjų ir privatinių teisių juridinių asmenų skirtumo kri-
terijų sudarąs juridinio asmens kilimo būdas: viešųjų teisių juridiniai as-
menys kylą ne iš į to asmens sudėtį įeinančių vienetų valios, bet juos tie-
siog padaranti valstybės valdžia, o privatinių teisių juridiniai asmenys —
iš individų valios. Pasak kitų, kalbamuoju kriteriju einąs skirtumas tarp
viešosios ir privatinės teisės“). Bet tarp viešųjų ir privatinių teisių juridi-
nių asmenų didžiausias skirtumas bene yra tas, kad pirmieji turi patvarų
veikimo tikslą ir todėl jų buvimas nepriklauso nuo fizinių asmenų, juose
dalyvaujančių; o antrųjų tikslas yra aprūpinti atskirų asmenų reikalus ir
todėl jų buvimas priklauso nuo valios asmenų, kurie juose dalyvauja. Be
to, tų asmenų turto padėtis nevienoda: jei paliauja egzistavęs viešosios tei-
sės juridinis asmuo, tai jo turtas tenka visuomenei, o privatinės teisės juri-
dinio asmens turtas tenka tiems fizinams asmenims, kurie jame dalyvavo“).

Valstybių įstatymų kodeksuose nelygiomis akimis žiūrima į viešosios
ir privatinės teisės juridinių asmenų skirtumą. Pvz., Austrų civiliniame ko-
dekse labai nedidelį skirtumą terandame!?). Belgų įstatymuose, be pirminių
viešosios teisės asmenų, provincijos ir bendruomenės, minimi kiti viešo-
sios teisės juridiniai asmenys, kurie vadinami „etablissements publiques'?!).
Italų civilinis kodeksas kalba apie „instituti publici!?), ir ,sta-
bilimenti publici“). Prancūzų civilinis kodeksas aiškiai mini „etablisse-
ments d'utilite publique'*). Skirtumas tarp viešosios ir privatinės teisės
juridinių asmenų tobuliausiai pažymėtas vokiečių civiliniame kodekse, ku-
ris juridinius asmenis, apskritai, dalina i tris grupes: draugijas (Vereine),
fundacijas (Stiftungen) ir viešųjų teisių asmenis (Anstalten des öffentli-
chen Rechts). Pirmosios dvi grupės yra privataus pobūdžio, o trečioji —
viešojo pobūdžio asmenys. Bet esminio skirtumo tarp tų rūšių asmenų ko-
dekse vis dėlto įsakmiai nepažymėta!“). Šveicarų civilinis kodeksas, sekda-
mas vokiečių civiliniu kodeksu, atskirą titulą paskiria juridiniams asme-
nims. Bet ir jame nėra jokio atskirų juridinių asmenų paskirstymo kriteri-
jaus!“). Lietuvoje veikią Rusijos įstatymai beveik visiškai nemini juridi-
nių asmenų. Juridinio asmens sąvoka pasitaiko tik Senato praktikoje ir
kai kuriuose separatyviniuose įteisintuose įpročiuose, bet ne bendruose
įstatymuose.

Pagal materijalines priemones įvairiausi juridiniai asmenys gali būti

8) Pvz, H. Insadow ski, Osoba prawna, 34.
°) P. Leonas, Teisės enciklopedija, 222.

10) 88 26 — 27, 646, 849, 1472.

11) H. Insad owski, Osoba prawna, 34.

125 Art. 2, 425, 832.

18) Art. 20, 95.

14) Art. 910, 937.

15) 88 21 — 89.

16) §§ 52 — 59.

Juridinio asmens savoka 9

suskirstyti į dvi rūšis, būtent, universitates personarum ir universitates
bonorum.

Universitates personarum arba korporacijos yra juridiniai
asmenys, kurių substratas yra fiziniai asmenys. Korporacija asmenybę turi
nepriklausomai nuo ją sudarančių narių ir jos ekzistavimas nepriklauso nuo
asmens narių ekzistavimo. Korporacija pasilieka ta pati, kai ją sudarą fizi-
niai asmenys pakitėja, iš jos išstoja, miršta. Korporacija juridiniuose santy-
kiuose dalyvauja, kaipo subjektas, turįs savas atskiras teises ir priedermes,
neturinčias nieko bendro su atskirų narių teisėmis ir priedermemis. Juri-
dinių korporacijos aktų ar veiksmų atlikėjai veikia, kaipo juridinio asmens
organai. Nors korporacijoje pirmojoje vietoje prasikiša asmeninis pradas,
bet korporacija turi ir daiktinį pradą, kurį reprezentuoja korporacijos
turtas.

Universitates bonorum, rerum arba fundacijos (fondai,
įrengimai, organizuoti socijaliniai tikslai) yra tokie juridiniai asmenys,
kurių substratas yra turtas, paskirtas tam tikram tikslui siekti. Tai tam
tikrų socijalinių tikslų siekimo funkcijonaliniai aparatai. Tai tam tikras
turto kiekis, paskirtas fundatoriaus tam tikram patvariam tikslui. Pavyz-
džiu gali eiti prieglaudos ir universitetai.

Fundacijoje labiausiai prasikiša daiktinis pradas, tam tikras turtas, pa-
skirtas kuriam nors tikslui siekti. Šis turtas būtinai reikalauja valdy-
tojų — fizinių asmenų „kurie reprezentuoja aktyvią fundatoriaus valią; bet
fundacijos asmenybė yra visai skirtinga nuo asmenybių vienetų, kurie ją
tvarko.

Fundacija, juridinis asmuo, kaip ir korporacija, gali būti teisių ir prie-
dermių subjektas.

Juridinių asmenų suskirstymas į korporacijas ir fundacijas yra tra-
dicinis.

Šiandien prie juridinių asmenų priskiriamos taip pat vad. institu-
cijos. Tai tie juridiniai asmenys, kurių negalima priskirti ką tik minė-
tosioms dviem tradicinėms asmenų kategorijoms. Institucijos nepriklauso
prie korporacijų, nes neturi korporacinio prado. Jos nepriklauso nė prie
fundacijų, nes nekyla iš fundatoriaus individualinės valios. Prie institu-
cijų priklauso globos, mokslo ir panašių tikslų įstaigos, kaipo juridinės
asmenybės.

Juridiniuose santykiuose pasitaiko taip pat tokių juridinių asmenų,
kurie iš pradžių turėjo korporacinį pobūdį, bet vėliau virto institucijomis.
Pavyzdžiu gali eiti universitetas. Jis seniau turėjo juridinį korporacinį
pobūdį. Bet ilgainiui korporacinis universiteto pobūdis palaipsniui silpnėjo.
Iš kitos pusės valstybė pradėjo universitetus globoti. Todėl XVIII amž.
gale kilo klausimas, ar universitetai esą korporacijos ar valstybinės įstai-
gos. Daug institucijų pavyzdžių yra taip pat kanonų teisėje.

10 H. Klovas

Instituciju ir fundacijy skirtumo yra daug nuomoniy. Pasak kai kuriy,
institucijos esančios viešosios teisės pobūdžio, o fundacijos tikslai neper-
žengią privatinės teisės interesų!"). Kiti fundacijomis vadina tas instituci-
jas, kurių pajamos gaunamos iš kurio turto, o institucijomis — kai paja-
mos gaunamos ne tik iš kurio turto, bet taip pat iš kitų šaltinių. Tuo būdu
institucijomis vadintinos ligoninės, universitetai ir kitos panašios įstai-
gos'*). Dar kitų nuomone, fundacijose deciduojanti fundatoriaus valia, o
institucijose — ekonominis tikslas. Bet vis dėlto daugelis autorių neskiria
institucijų nuo fundacijų. Tai jie motyvuoja tuo, kad sunku rasti tikrą jų
skirtumą“).

17) Pvz, Filomusi — Guelfi, Enciklopedia giuridica?, Napoli 1917, 203.
18) Pvz., F. Zoll, Prawo cyvilne w zarysie?, Warszawa — Krakow 1921, n. 53.
1) H. Insadowski, Osoba prawna, 38.

V SKYRIUS

Juridinio asmens sąvokos teorijos
1. BENDRIEJI DALYKAI

Pirminiai juridinio gyvenimo subjektai yra patys žmonės, individai.
Žmonės įvairiems savo reikalams patenkinti susiburia į funkcijoninius
vienetus, grupes, į funkcijoninius socijalinius junginius. Tuo būdu jie
besijungdami tuo pačiu išsiskiria iš individų masės „suskirsto tą kiekybinę
visumą kokybiniais junginiais.

Juridiniuose santykiuose asmuo nėra visai susijęs vien su žmogumi,
fiziniu asmeniu, bet teisės subjektu gali eiti taip pat įvairūs juridiniai
junginiai. Tie junginiai yra savo rūšies organizmai, susidarę visuomenės
gyvenime. Jie gali, kaip ir atskiri individai, turėti teisinį veiksnumą. Šie
junginiai nėra kažkas sugalvota be realaus pagrindo ir vien tik protu te-
įsivaizduojami teisės subjektai. Jie realiai egzistuoja, kaip ir atskiras
Žmogus.

Teisės mokslininkai labai ginčijasi, ar juridinis asmuo gali būti tei-
sės subjektas. Teigiamu atveju vėl klausiama, kaip suvokti. pačią juridi-
nio asmens sąvoką. Tuo klausimu šiandien yra išleista daug literatūros.
Bet juridinio asmens sąvoka vis dėlto iki šių laikų dar nėra tiksliai nu-
statyta, ir nė viena iš teorijų neužėmė dominuojančios vietos.

Svarbesnės juridinio asmens sąvokos teorijos yra šios: fiktyvinio
juridinio asmens teorija, neigiamo pabūdžio juridinio asmens teorijos ir
realaus kolektyvinio asmens teorija.

2. FIKTYVINIO JURIDINIO ASMENS TEORIJA

Fiktyvinio juridinio asmens teorija teigia, kad juridinis asmuo rea-
liai neegzistuojąs, bet tam tikrais atvejais esąs suponuojamas. Juridinis
asmuo esąs fikcija, kurią sukūrusi pozityvinė teisė, norėdama pasiekti
praktinių patogumų, būtent, pasiekti tokiems praktiniams rezultatams ir
patenkinti tokiems reikalams, kurie tęsiasi ilgiau už žmogaus gyvenimą.
Juridinis asmuo esąs dirbtinė ir tam tikram žmonių junginiui valdžios

12 H. Klovas

suteikiama asmenybė, galiojanti tiek ir tol, kiek ir kol valdžios aktas tve-
ria: jis esąs asmuo iš valdžios malonės ir valdžios įsakymu — persona fic-
ta.

Ši teorija siekia romėnų laikų, romėnų teisininkai juridinį asmenį
suprasdavo individualistiniai. Tai į krūvą susibūrusių visuma, paprasta in-
dividų suma, bet vis dėlto veikianti asmens vardu — personae vice fun-
gitur??).

Aiskesniam juridinio asmens savokos supratimui pasidarbavo dekre-
talistai, labiausiai Sinibaldo Fieschi — Inocentas IV. Paskutinysis aiškiai
nustato, kad „collegium in causa universitatis fingatur persona'?').

Romėnų teisės percepcija Europos kontinente, ypač Vokietijoje, iš-
plėtė juridinio asmens, kaipo personae fictae, sąvoką, nors Vokietijoje
buvo gyva juridinio asmens interpretacija, pagrįsta tradicinėmis vietinės
juridinės sąmonės sąvokomis.

Fiktyvinio juridinio asmens teorija (Fiktionstheorie) griežta pras-
me kilo viduriniais amžiais. Tik ji tada dar nežinojo tinkamo teorinio pa-
grindimo. Šią teoriją tinkamai pagrindė vad. istorinė teisės mokykla.

F. K. Savigny pirmasis tvirtino, kad juridinis asmuo tesąs fikcija
ir tai tiesiog. Žmogus pats negalįs aprūpinti daugelio reikalų, negalįs sky-
rium pasiekti daugelio tikslų; reikia dvasines ir medžiagines jėgas sujung-
ti su kitais. Bet teisės įgaliojimais tegali naudotis tik realus, fizinis žmo-
gus. F. K. Savigny, priėjęs prie juridinių santykių subjektų, mano, kad
šie esą identiniai fiziniams asmenims, ir todėl sako: „Kiekvienas atskiras
žmogus ir tik atskiras žmogus yra teisės subjektas““?). Bet faktas, kad
kiekviename socijaliname junginyje reiškiantiesi tam tikra psichinė ar
moralinė individualybė, vieninga, patvari ir skirtinga nuo kiekvieno ats-
kiro to junginio dalyvio psichikos. Juk teisė be subjekto negalinti būti.
Todėl pati teisė kaip tik kurianti fiktyvų, sugalvotą asmenį, o tikras jos
subjektas liekas fizinis asmuo, juridinio asmens dalyviai arba nariai. Tuo
būdu socijalinis junginys galįs turėti tam tikrą dirbtinę asmenybę, kuri
esanti autonominė ir nesutampanti su savo besikeičiančiais nariais??),

Tikrasis fiktyvinio juridinio asmens atstovas yra G. F. Puchta.
F. K. Savigny socijaliniuose santykiuose, kurie reiškiasi juridinio asmens
pobūdžiu, nenumato paties juridinio subjekto, bet tik šiems santykiams
suteikia juridinio subjekto privalumus, kad socijalinį junginį galima bū-
tų laikyti asmeniu juridine prasme. Pasak G. F. Puchta, išgalvota ne tik
tai, bet ir pati juridinio asmens esmė. Jis sako: „Die eine bloss ideelle

20) D., 46, 1, De fideiussor., 22.

21) Zr. H. Insadowski, Osoba prawna, 83.

22) System des heutigen Römischen Rechts, Berlin 1840, II n. 60; „Jeder ein-
zelne Mensch und nur der einzelne Mensch ist rechtsfähig“.

23) T. p., n. 85—102.

Juridinio asmens savoka 13

Existenz haben insofern das Subjekt der Persönlichkeit bei ihnen nur ein
Begriff ist, entweder eine Verein natürlicher Personen, universitas per-
sonarum, oder ein Vermögen — universitas bonorum“?*),.

Del fiktyvinio juridinio asmens teorijos pasakytina Stai kas:

1) Ši teorija yra neteisinga, nes koleginiai ir nekoleginiai juridiniai
asmenys egzistuoja realiai, nors realios jų asmenybės negalima apčiuopia-
mai suvokti. Juk egzistuoja ne tik tai, kas turi medžiaginį kūną. Jei kiek-
vienam dalykui, jo egzistavimui būtų reikalaujama galėti tą dalyką kūno
jausmais jausti, tai pačią teisę reikėtų atmesti. Pvz., nuosavybės teisės ne-
apčiuopiama, bet ji vis dėlto egzistuoja. Tą pat reikia pasakyti ir apie ju-
ridinį asmenį. Užtenka teisės norma sudaryti juridinį asmenį, ir jis iš tiesų
egzistuoja.

2) Juridinių asmenų negalima vadinti fiktyviniais ir dėl to, kad jie
neturi prigimtos valios. Juk ne visi ir fiziniai asmenys turi ar gali pa-
reikšti prigimtą valią, pvz., visiški bepročiai ir vaikai, bet jiems niekas
neginčija asmenybės. Asmenybėje reikia skirti teisės subjektą ir galėjimą
ką daryti. Kartais fizinis asmuo, nors ir eina teisės subjektu, bet pats ne-
gali vartoti ar naudotis savo teisėmis. Toks asmuo laikomas tik negalin-
čiu veikti. Ir pats negalėjimas naudotis teisėmis gali būti įvairiai nusta;
tomas. 4

3) Juridinių asmenų yra tokių, kuriuose nėra fizinių asmenų, kaipo
teisės subjektų, pvz., prieglaudos ir kitos panašios įstaigos, nes jose tie,
kurie naudojasi įstaigų teisių rezultatais, nėra teisių subjektai, pvz., vai-
kai ir invalidai.

4) Subjektyvinė teisė yra galėjimas ko nors reikalauti. Juridinis
asmuo taip pat gali reikalauti kai kurių dalykų. Taigi jis yra teisės sub-
jektas. Jei subjektyvinę teisę laikysime laisve veikti normos nustatytose
ribose, tai juridinis asmuo teisės subjektu laikytinas taip pat, kaip ir fizi-
nis asmuo: ir vienam, ir antram norma nustato laisvės ribas.

3. NEIGIAMO POBŪDŽIO JURIDINIO ASMENS TEORIJOS

Aiškinant juridinio asmens sąvoką, atsirado neigiamo pobūdžio juri-
dinio asmens teorijų, kurios, apskritai, neigia juridinių asmenų teisės sub-
jektu pobūdį ir juridiniams asmenims teikiamas teises laiko teisių komp-
leksu be subjektų arba be daugelio subjektų. Štai jos:

1) Tikslinio turto. teorija (Zweckvormögenstheorie).
Svarbiausiu šios teorijos atstovu laikomas Brinz. Pasak jo, juridinio
asmens atveju nekalbama apie asmenį, bet apie turtą, kuris tarnauja atskiram

24) Pandekten!?, Leipzig 1877, n. 25.

14 H. Klovas

determinuotam tikslui?^*). Turtas nebūtinai türjs kam nors priklausyti, bet
galįs būti paskirtas kuriam nors galui. Todėl, be asmeninių turtų (Per-
sonenvermögen), esą taip pat turtų, paskirtų tam tikriems tikslams — tiks-
linių turtų (Zweckvermógen), ir nereikią jų sujungti su kuriuo nors
išsvajotu, išgalvotu asmeniu. Juridinis asmuo negalįs būti teisės subjek-
tas, nes tokių asmenų visai negalį būti. Jei juridinis asmuo esąs fikcija,
tai jo visai nesą. Tikslinis turtas esąs tas, kuris niekam nepriklausąs,
bet esąs paskirtas kuriam tikslui: nepriklausąs jokiam asmeniui, tesąs pa-
skirtas tam tikram tikslui.

Tikslinio turto teorijai galima prikišti:

a. Ši teorija neišsprendžia juridinio asmens sąvokos, bet nagrinėja
visai kitą klausimą — turto tikslą. Tarnavimas kuriam nors tikslui nėra bū-
dinga žymė turtams ir konsekvenčiai fizinio asmens turtas yra skiriamas
kuriam nors tikslui siekti. Teleologinis pobūdis nėra tik kai kurių turtų
savybė. Tai yra bendra visų turtų žymė.

b. Šią teoriją galima būtų pritaikyti fundacijai, bet nieku gyvu ne
korporacijai. O korporacija yra svarbesnė ir pirmesnė juridinio asmens
rūšis.

c. Per didelis juridinių asmenų turto pabrėžimas mažina reikšmę tų
reikalų, kuriuos žmonės per juridinių asmenų iastitucijas atlieka. Ši teo-
rija nesiskaito su nematerijaliniais interesais, lyg viskas priklausytų nuo
turto. :

d. Juridinių asmenų yra ir be turtų, pvz., universitetas, išlaikomas
valdžios teikiamos subsidijos keliu.

e. Taip pat yra tokių juridinių asmenų, kurie aktualiai neturi turto
ir jo turtas tėra potencijalinis, pvz., aukų rinkimo komitetas, pripažintas
juridiniu asmeniu, dar nieko nesurinkęs.

2) Böhlau”), Bruns’o?) ir M ilon e°!) teorija, kuri neigia re-
alią juridinio asmens egzistenciją ir pripažįsta tokius atskirus turtus, ku-
rie teisėje traktuojami lygiai su asmenimis. Tie atskiri turtai nesą šuridi-
niai asmenys. Jie tik atlieką asmenines funkcijas (Personenrolle). Ši teo-
rija randanti pamatą net kai kurių teisių šaltinių išsireiškimuose, k. a.
„personae vice fungitur“, kas reiškią, kad turtas nesąs asmuo, bet tik re-
prezentuojąs asmenį. Juridinis asmuo čia tesąs tik tikslinis turtas, kuris
įgyjąs egzistenciją juridiniuose santykiuose, pripažįstant jam asmens
funkcijas.

25) Lehrbuch der Pandekten, Erlangen 1860, II 979.

26) Rechtssubjekt und Personenrolle, Weimar 1871, 10.

27) Das heutige römische Recht: Holtzendorff, Encyclopädie, 411—415.
28) Le persone giuridiche nel diritto romano, Filangieri 1877, 202.

Juridinio asmens sąvoka 15

Ši teorija, kaip matome, yra artima fikcijos ir tikslinio turto teori-
joms, ir yra neteisinga. Paskutinįjį dalyką įrodo:

a. Ta teorija neišplėtota: skelbia tezę, kurios tinkamai neišplėtoja.

b. Teigiama, kad esą gėrybių, kurios nepriklausančios fiziniams sub-
jektams. Bet tos gėrybės taip pat traktuojamos, lyg priklausytų subjek-
tams.

3) Bendrosios nuosavybés teorija (theorie de la propriété collective).
Svarbiausias šios teorijos atstovas yra Planiol?). Pagal šią teoriją ju-
ridinis asmuo yra tam tikra bendrosios arba kolektyvinės nuosavybės for-
ma. Žmonės galį jungti savo gėrybes į nedalomą kiekį. Čia nebėra indivi-
dualinių nuosavybės teisių, bet yra tik visų bendra nuosavybė. Tą teisę
disponuoja dauguma. Visos juridinių asmenų rūšys yra visais atvejais
panašios į kolektyvinę nuosavybę.

Ši teorija taip pat yra neteisinga, nes:

a. Pirminis žmonių junginio tikslas yra narių veikimas tam tikra
nustatyta linkme, o antrinis tikslas — tam tikras turtas. Juk gali egzistuo-
ti draugijos, visai neturinčios arba labai maža turto teturinčios.

b. Bendroji nuosavybė yra išimtinė teisė į daiktą, priklausantį ne
vienam, bet dviem ar daugiau asmenų. Bendroji nuosavybė nuo juridinio
asmens, kuris taip pat jungia daugelį fizinių asmenų, skiriasi tuo, kad ju-
ridinis asmuo laikomas vienu asmeniu, nekreipia akies į individus, kurie
jį sudaro; o bendrosios nuosavybės savininkai veikia savarankiškai, turė-
dami visas savo teises ir veikdami, kaipo šių teisių atstovai.

4) Subjektyvinių teisių be subjekto teorija. Ši teorija tvirtina, kad
galinčios būti teisės be subjektų, pvz., nuosovybė be savininko ir skola be
debitoriaus. Šios teorijos sekėjai remiasi glūdinčiu palikimu (hereditas
iacens)*?),

Čia pastebėtinai:

a. Glüdis palikimas yra neaktyvus ir gali padidėti bei sumažėti be
jokio aktyvumo.

b. „Hereditas iacens“ atveju, geriau pažvelgus, negalima tvirtinti,
kad teisių esą be subjekto. Tas subjektas tik nėra konkrečiai determinuo-
tas, laikinai dar yra sutrukdytas.

c. Kalbamoji teorija nesutinka su bendru nusistatymu, kad teisė yra
žmonėms. Šią teoriją daugiau galima taikyti fundacijoms, bet ne korpora-
cijoms.

4. REALAUS KOLEKTYVINIO ASMENS TEORIJA

Realaus kolektyvinio asmens (Theorie der realen Verbandspersön-

29) Traite elementaire de droit civil”, Paris 1915, I 948.
9) Dusi, La eredità giacenta nel diritto romano e moderno, Torino 1891, 68.

16 H. Klovas

lichkeit) arba socijalinio organizmo teorija, reikia pasakyti, nėra nauja, Ji
reiškėsi jau klasikinės senovės moksle. Jos pėdsakai matyti graikų filosofų
Aristotelio ir Platono ir vėliau Bažnyčios moksle. Be kitų, Aristotelis
visuomenę prilygino prie gyvo organizmo: žmogus vienas, atskiras nuo
kūno, negalįs būti gyvas. Krikščionybės atstovai taip pat naudojasi šiuo
prilyginimu. Pvz., šv. Povilas Bažnyčią prilygina prie kūno, kurio galva
yra Kristus, o tikintieji yra to kūno nariai. Viduriniai amžiai ypatingai
buvo linkę šiai koncepcijai pritarti. Iš tos koncepcijos kartais buvo daro-
mos per griežtos išvados, kurias galima pavartoti net pačiai koncepcijai
sugriauti. Kalbamoji teorija galutinai susikristalizavo XVIII — XIX amž.

Realaus kolektyvinio asmens teorija žmonių junginiai eina realiais tei-
sių subjektais nemažiau, negu vienetai. Vienintelis skirtumas tarp kolekty-
vinio asmens ir žmogaus esąs tas, kad žmogus esąs individualinis vienetas,
o kolektyvus asmuo — sudėtinis vienetas. Svarbiausi asmens pažymiai esą
valia, savi interesai ir darbingumas. Visus šiuos pažymius turįs kolek-
tyvus arba juridinis asmuo. Vienas asmuo negalįs pasiekti visų tikslų.
Tam reikalui atlikti susidedą daugelis asmenų, kurie, bendrai susitarę
dirbdami, turį vieną valią, kolektyvo valią. Tas kolektyvas turįs tam tikrų
savo interesų ir jėgų jiems aprūpinti.

Realaus kolektyvinio asmens teorijos didžiausias šulas yra O. Gier-
ke. Jis savo doktriną remia tuo, kad seniausiais laikais germanų teisės
universitas personarum atskirai dalyvavęs juridiniame gyvenime. Juridi-
nis asmuo, sudarytas iš žmonių, turįs bendrą, nuosavą valią ir bendro-
mis priemonėmis siekiami savi tikslai, kurie viršiją individualinių inte-
resų sritį. Jau dėl vienos nuosavios valios juridinis asmuo galįs būti teisių
subjektas. Juridinis asmuo kyląs istorinės evoliucijos keliu arba iš sąmo-
ningos žmogaus valios. Iš tiesų. fizinis asmuo gyvenąs dviem gyvenimais,
būtent, individualiniu ir socijaliniu, arba jis savo prigimtą valią dalinąs
į dvi dalis ir individualinei valiai galįs priešpastatyti kolektyvia valią.
Tuo būdu randąsis socijalinis organizmas, turįs nuosavų gyvenimą. Šis or-
ganizmas gyvenąs nepriklausomai nuo valstybės įtakos: jo pripažinimas
nesąs juridinio asmens kūrimas, tesąs patvirtinimas jo buvimo. Tai esą
ne valdovo arba valdžios malone dirbtiniai kūriniai (fikcijos, praminti ju-
ridiniai asmenys), kurių gyvybė ir mirtis priklausanti nuo valdovo kuria-
mosios (steigiamosios) galios ir įsakymo, bet socijaliniai juridiniai pačios
visuomenės socijalinio bendravimo padariniai turį iure proprio arba iuris
proprii titulo savarankią gyvybę, kurios valdovas nei suteikti, nei atim-
ti negalįs. Paties O. Gierkės žodžiai: „Über den menschlichen Individu-
en setzen die menschlichen Verbände in mannichfach abgestufter Daseins-
ordnung das Leben fort... Sociale Organizmen mit Haupt und Gliedern...
und diese realen Verbandsheiten... sind es, die als Verbandspersonen in

Juridinio asmens savoka 17

das Recht treten‘. Tai esą vokiečių Genossenschaft, anglų fellowship,
prancūzų compagnonage*!).

Šių žmonių junginių asmenybė iš principo esanti lygi žmogaus juri-
dinei asmenybei. Tik reikią iš čia išmesti prigimtinius atskiro fizinio as-
mens santykius, kurie nesiduoda suderinami su šio junginio prigimtimi.
Pagaliau žmonių junginiai turį net savo dvasinį gyvenimą, sudarą vieną
bendrą valią ir galį veikti. Bet kolektyvinis asmuo norįs ir veikiąs tik, tar-
pininkaujant jo organams.Šie organai vis dėlto nesą tikri tarpininkai, jie
tesą priemonės, kuriomis kolektyvinis asmuo pareiškiąs savo valią ir vei-
kias.

Juridinis asmuo, būdamas veiksnus, galįs nusikalsti ir todėl už nu-
sikaltimus esąs atsakingas. Nors juridinis asmuo atliekąs tuos veiksmus,
kuriuos, apskritai, savo kompetencijos srityje vykdą jo organai, bet vis
dėlto galį būti kalbama apie juridinių asmenų nubaudimą, pvz., pinigine
bauda, panaikinimu ir į tai panašiomis bausmėmis.

Ši teorija išplėsta į įstaigas ir fundacijas, nes ir jos yra taip pat ko-
lektyviniai socijaliniai vienetai ir turi juridinę asmenybę. Fundacijos ir
korporacijos tesiskiriančios tuo, kad korporacija pati pareiškianti valią,
o fundacija semianti ją iš fundatoriaus valios. Fundacija esanti daugiau
autoncminis socijalinis organizmas, kurio sielą kurianti fundatoriaus va-
lia, o kūną — žmonių kolektyvas, kuris veikiąs, kaipo fundacijos organas
fundatoriaus valiai įvykdyti??).

Kalbamoji teorija iš pradžių turėjo ypatingai didelį pasisekimą ir
rado sekėjų įvairiuose kraštuose. Vokietijoje jos laikėsi Regelsber-
ger, Mitteis, Wundtir kt. Rosin realaus kolektyvinio asmens te-
oriją pritaikė viešosioms korporacijoms). Preuss ją pritaikė valstybei
ir visiems teritoriniams juridiniams asmenims?*). Prancūzijoje ją priėmė
Saleilles, Hauriou, Mestre, Epinay ir kt., o Italijoje Brugi
Filomusi — Guelfi, Dusi, Giorgi ir kän Šios teorijos pagrin-
dines sąvokas pasisavino net vokiečių Bürgerliches Gesetzbuch vom 18
August 1896 ir šveicarų Zivilgesetzbuch vom 10 December 1907, sukeldami
nemaža ginčų ir kontroversijų del „lebendige Gemeinwesen“ teisių ir veik-
snumo praktinėje srityje.

Realaus kolektyvinio juridinio asmens teorijos
koncepcija yra reali ir naši. Juridinės konstrukcijos atžvilgiu ji socijalinei
tikrenybei daug geriau tinka, nekaip individualistinės romėnų universitatis
arba sutartinės societatis ir nuo valdžios priklausančios fiktyvinio asmens

31) Deutsches Privatrecht, 486.

32) O. Giercke, Genossenschaftstheorie und die deutsche Rechtsprechung,
Berlin 1887, 20—57.

33) Das Recht der öffentlichen Genossenschaft, Freiburg 1886.

34) Gemeide, Staat, Reich als Gebietskörporschaften, Berlin 1889, 246.

35) Žr. H. Insadowski, Osoba prawna, 82.

18 ; H. Klovas

konstrukcijos. Juridinius asmenis laikyti valstybės valdžios kūriniais,
nors tik grynai juridinės jų struktūros atžvilgiu, yra socijalinio bendra-
vimo ir socijalinio teisės pobūdžio, jo socijalinės ir nuo valstybės nepri-
klausančios kilmės neigimas. Su šia srove, įvarančia visą teisės fenomeną į
valstybę ir teisę laikančia valstybės valdžios padariniu, jokiu būdu sutikti
negalima. Tačiau iš kitos pusės juridinio asmens konstrukcija visiškai
neturi sutapti su bijologine gyvo socijalinio organizmo sąvoka.

Nepaisant realaus kolektyvinio juridinio asmens teorijos logiškumo ir
priimtinumo, vis dėlto ši teorija sutiko gan aštrią kritiką. Ir tai:

1) Ši teorija remiasi organine visuomenės koncepcijos teorija, kuri
turi gana daug silpnų pusių. Kad socijaliniai junginiai nėra fiziniai gyviai
ir jų dalyvių kūnai yra visiškai autonominiai bei visai individualiniai,
nesudarą jokio bendro organizmo, savaime aišku ir nėra ko apie tai ilgiau
kalbėti.

2) Ši teorija nepastebi tokių juridinio asmens pažymių, kurie visai jį
skiria nuo organizmo ir negali būti lyginami su organizmais, dėl kurių
juridinio asmens reiškiniai privalo būti laikomi visai kitos rūšies reiški-
niais, nekaip organizmo reiškiniai. Pvz., universitetui pastatyti nauji rū-
mai, asignuotos visos lėšos ir išleistas universiteto steigimo įstatymas, tik
dar personalas nepaskirtas — universitetas vis dėlto jau yra.

3) Šis specijalus organizmas nėra joks natūralinis organizmas. Natūra-
linis organizmas kitaip gimsta, plėtojasi ir miršta. Organizmas gimsta ir
miršta dėl to, kad toks yra gamtos dėsnis. O socijalinį organizmą, arba
juridinį asmenį tik kito socijalinio organizmo jėga gali sudaryti ar panai-
kinti. Organizme nepasitaiko tokių jo dalių atsiskirimu nuo viena kitos,
kaip socijaliniame organizme; organizmo dalys negali būti taip atskirtos,
kaip nuo vienas kito atskirti gyvena žmonės. Dar ryškesnis socijalinio
organizmo dalių buvimo pavyzdys yra Bažnyčia, kurios nariai dažnai pri-
klauso net įvairioms valstybėms.

4) Organizmas negali būti taip prijungtas arba įterptas į kitą orga-
nizmą, kaip yra įjungiamos vieno socijalinio organizmo dalys į kitą socija-
linį organizmą, pvz., svetimtaučiai: Lietuvos piliečiai gali būti vokiečių
tautos ir liuteronių tikybos asmenys ir t. t.

5) Realaus kolektyvinio juridinio asmens teorija tinkamai neišaiškina
fundacijos ir įstaigų esmės. Jei fundacija yra organizmas, tai turi ją
vairuoti jos pačios viduje glūdinti valia. Ši valia turi būti vieninga, patvari
ir skirtinga nuo kiekvieno atskiro to organizmo dalyvio valios. O fundacijos
nariai ar organai nesudaro tam tikros psichinės asmenybės; jie tėra paprasti
fundatoriaus valios vykdytojai.

Dėl visų tų trūkumų socijalinio organizmo ar realaus kolektyvinio
juridinio asmens teorija yra nepriimtina. Ji yra dirbtinė ir nei socijalinės,
nei bijologinės tikrenybės neatitinka. Tiesa, grynai juridinei juridinių

Juridinio asmens savoka 19

asmenų konstrukcijai atskiros autonominės jų asmgnybės sąvoka gali būti
pavartota. Juridinė konstrukcija iš esmės yra tam tikru atžvilgiu kaip tik
dirbtinė. Tad pasiskolinimas tam tikrų psichologinės ar bijologinės kilmės
sąvokų, kaip juridinio asmens, teisinės valios sąvoka jai nekenkia. Tačiau
tų sąvokų perkėlimas į socijalinės tikrenybės faktų sritį yra neleistinas,
nes jis tuos faktus iškreipia.

5. BAŽNYTINIO JURIDINIO ASMENS SĄVOKOS TEORIJA

Bažnytinėje teisėje labiausiai vyrauja juridinio fiktyvinio asmens
teorija. Čia ji gimė gana seniai — XIII amž. Jos autoriai yra dekretalistai.
Paskutinieji, norėdami romėnų teisės juridinę korporacijų asmenybę pri-
taikyti bažnytinėms korporacijoms ir fundacijoms, turėjo surasti kurią
nors kitą sąvoką, kuri apimtų nefizinius as:1enis, kaipo teisės subjektus.
Tuo tikslu jie ir pavartojo fikciją: bažnytinės korporacijos ir fundacijos
esančios asmenys, turį tokias pat teises, kurias turį fiziniai asmenys. Šiai
doktrinai daug padėjo šv. tėvas Inocentas IV. Jis aiškiai nustato,
kad „collegium in causa universitatis fingatur persona“. Jis gerai supranta
juridinio ir fizinio asmens skirtumą. Pasak jo, kapitula „est nomen intellec-
tuale et res incorporalis, universitas non habet corpus nec animam, est res
inanimata“““) ; „praebenda potest habere iura sua et possidere, sicut episco-
patus, abbatia, hospitale vel quaecumque alia domus vel dignitas vel admi-
nistratio'?*). Todėl tais atvejais taip pat kalba apie „persona ficta, non vera,
sed repraesentata“?*),

Naujaisiais laikais bendra kanonistu nuomonė yra ši: fiktyviniai asme-
nys tėra juridiniai nekoleginiai asmenys, o juridiniai koleginiai asmenys
yra tikri asmenys. Daugelis kanonistų juridinius asmenis skirsto į tikruo-
sius ir fiktyvinius. Pirmieji — fizinių asmenų susibūrimai, pvz., korporaci-
jos, o antrieji — įvairios bažnytinės institucijos, pvz., ligoninės ir prieglau-
dos??). Tik ne visi kanonistai vienodai supranta tikruosius ir fiktyvinius as-
menis. Pvz., F. Cavagnis prie tikrųjų asmenų priskaito ne tik juridinius
korporacijos pobūdžio, bet taip pat fizinius asmenis, o kitus asmenis pri-
skaito prie fiktyvinių: juridinis asmuo galįs būti tikras ir fiktyvinis, o tik-
rasis asmuo galįs būti fizinis ir moralinis*?). Taip pat kalba F. Solieri*)

56) Durantis, Speculum iudiciale, IV, 4.

37) C. 3, X, de probat., II, 19.

=) Johannes Andraeas, Novella in Sextum, E IL m x»

9) Pvz.: C. Badii, Institutiones iuris canonici, I’ n. 83; F. M. Capp ello,
Summa iuris publici ecclesiastici, Romae 1923; n. 53; F. Cavagnis, Institutiones
iuris publici ecclesiastici, I* n. 15; F. Solieri, Institutiones iuris ecclesiastici’,
Romae 1920, n. 2; A. Vermeersch — Cr e usen J., Epitome iuris canonici,
Mechliniae—Romae 1927, Iš n. 192.

40) T. p, n. 15.

41) T. »5 n. 15.

20 H. Klovas

ir G. C o c c h i£). F. M. Cappello*? ir C. Badii'*) juridinius asmenis
skirsto į kolektyvinius ir fiktyvinius. Pasak jųdviejų, asmenis teisėje,
apskritai, galima padalinti į fizinius, kolektyvinius ir fiktyvinius. Kolek-
tyvinis asmuo, pasak Badii, esas universitas personarum, o fiktyvinis —
universitas bonorum.

Pastarieji du autoriai taip pat paZymi juridinius asmenis, sudétus i$
tikrų ir fiktyvių asmenų drauge (mixta fictione iuris). Tai tie juridiniai
asmenys, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo savo narių. Todėl Sie asme-
nys kurį laiką egzistuoja, net visiems nariams išstojus ar mirus. Jie egzi-
stuoja su savo teisėmis, privilegijomis ir priedermėmis. Tokių asmenų
pavyzdžiu gali eiti religinė brolija®°).

Juridinių asmenų skirstymas į tikruosius ir fiktyvinius vis dėlto neturi
jokio juridinio pagrindo. Dalykas yra tas, kad taip pirmieji, taip antrieji
pagrindą turi teisėje. Teisių junginys, tarnaująs nekoleginiam asmeniui,
nėra mažiau realesnis už teisių junginį, tarnaujantį koleginiam asmeniui,
nes abejos šios teisės kyla įstatymų norma ir patikrina juridiniam asmeniui
jo egzistenciją.

Antra vertus, negalima sutikti, kad teisių junginys, priklausąs kole-
giniam asmeniui, būtų lygiai taip pat realus, kaip teisės, priklausančios
fiziniam asmeniui. Individualinių asmenų teisės kyla pačia dalykų pri-
gimtimi ir todel pozityvinei teisei nelieka kito, kaip pripažinti pagrindines
teises, suteiktas žmogui tiesiog pačia prigimtimi. Tuo tarpu niekas negali
to paties pasakyti apie koleginį asmenį. Koleginis juridinis asmuo pada-
romas ir jam teisės duodamos įstatymais.

Išvada — asmenų padalinimas į fiktyvinius ir realius turi remtis ne
teisės realumu, bet jiems teikiamų teisių atskira prigimtimi ir atskira kilme:
fizinio asmens teisės kyla iš pačios žmogaus prigimties, o juridinis asmuo,
taip koleginis, taip nekoleginis, gimsta pozityvinės teisės norma. Fiziniai
asmenys asmenybę gauna iš prigimtinės teisės. Tik jų prigimtinė asmenybė
normuojama tam tikrais įstatymais ir stiprinama sankcijomis. Tuo būdu
prigimtinė asmenybė pakeičiama pozityvinių teisių asmenybe, sustiprinama
tam tikroje socijalinėje teisės santvarkoje. O juridiniai asmenys neturi
asmenybės prigimtine teise, jie tėra juridinės normos padarai ir jiems
asmenybė duota pozityvinėmis teisėmis statuto ribose.

Kodeksas I. C. griežtai nesilaiko vienos kurios juridinio asmens teori-
jos. Jis iš dalies palankus yra fiktyvinio juridinio asmens teorijai.

Tai patvirtina Kodekso I. C. skelbiamas principas, kad juridiniai
asmenys, taip koleginiai, taip nekoleginiai, prilygsta mažamečiams*“).

42) Commentarium in Codicem Juris Canonici, II n. 1.

43) Summa iuris publici ecclesiastici, n. 53.

44) Institutiones iuris canonici, Iš, n 83.

45) Plg. kan. 102, $ 1.
46) Kan. 100, $ 3; plg. kan. 1739, 1759.

Juridinio asmens savoka 21

Sulyginimas su mažamečiais kaip tik ir duoda progos manyti, kad šie
asmenys neturi visų teisių ir sudaryti yra juridinės normos fikcijos keliu.
Iš antros pusės Kodeksas I. C. juridinius asmenis traktuoja lyg realius
asmenis, kurie turi tam tikrų teisių ir priedermių. Jei juridinis asmuo
būtų fiktyvus, tai gan sunku būtų išspręsti klausimą, kaip juridiniai
asmenys, būdami ne realūs, bet fiktyvūs, gali būti atsakingi. O kan. 2274,
$ 1 aiškiai pasakyta: „Jei nusikalstų bendruomenė ar kolegija, tai galima
bausti interdiktu ar atskirus asmenis ar pačią bendruomenę, ar nusikaltu-
sius asmenis ir bendruomene““’). Taigi nusikalsti gali juridiniai koleginiai
asmenys. Atbulai, juridiniai nekoleginiai asmenys negali nusikalsti, nes
jiems trūksta subjektyvinio ir objektyvinio nusikaltimo elementų. Todėl
pastarųjų juridinė reali asmenybė yra ginčytina.

Kodeksas I. C. griežtai nesilaiko vienos kurios juridinio asmens teori-
jos gal dėl to, kad nė viena iš šių teorijų nėra nusistojusi ir bendrai
priimta.

*) „Si communitas seu collegium delictum perpetraverit, interdictum ferri
potest vel in singulas personas, delinquentes, vel in communitatem uti talem, vel in
personas delinquentes et in communitatem",

Ign. Končius

Žemaičių padangės kryžių ir
koplytėlių statistika
(Statistica crucium et cappellarum in Samogitia)

VI*)

Tęsiamos toliau kelionės po Žemaičių kraštą. Šiais metais jau įsi-
skverbta į Tauragės apskritį. Keliaujama keliais. Keliukai paliekami atei-
čiai. Ir didesnieji keliai pakankamai ilgi, — per trumpa laiką neįstengsi
jų apeiti.

Į šį sarašą neįeina kapai. Kapai nesiekia tų tikslų, kurių siekiama at-
skiromis šventųjų sodybomis. Kapų kryžių — koplytėlių surašinėjimas tu-
rėtų eiti visai skyrium ir kitokia tvarka.

Ant kapų daugiausia statomi kryžiai. Tik kapuose mažne visados yra
koplytėlė su Panele Švenčiausia, dažniausiai ant žemės. Bet kadangi kop-
lytėlės greičiau papūva, greičiau nunyksta, tai seniausiuose kapuose te-
randami vien kryžiai.

Tą mintį paremia šios skaitlinės:

apžiūreta ESDU saras ias ss ahnen KAG Fre 33
aptikta vien su Kiyai aks as sės 0 9 s 26
H su kryžiais ir viena koplytėle ..... 4
ge su kryžiais ir dviem koplytėlėmis .. 3

Čia nekalbama apie miestelių kapines.

Kapinių koplytėlėse rasta: Panelių Svenčiausių — 11, nepažįstamų
šventųjų — 4 ir šv. Lukošius, šv. Juozapas, šv. Povilas, šv. Pranciškus,
šv. Rokas, Jėzus, šv. Antanas — po vieną.

Ir, apskritai, kapinės nesutvarkytos. Tik kur-ne-kur atskiros lai-
dojimo vietos šiek tiek prižiūrimos. Apie pakeliais matomus kapus, ku-

M » Zr. „Soter“, 2 (1931) 36-64; 2 (1933); 2 (1934) 143 - 168; 1 ma) 24-54;
I (1937) 62 - 77; 2 (1937) 23-38.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 23

riuose įprastai jau nebelaidojama, sunku net kalbėti. Tai ypatingai liūd-
nas reginys. Jie retai kur bėra aptverti. Šiek tiek besilaiko tik tvoros, ku-
rias sudaro paprastų akmenų krūvos. Vieni kartais dar tebestovį sukrype
vartai „broma ing vecznasti“ nuo nereikalingų lankytojų neapsaugo. Gy-
vuliai eina kiaurai. Kryžiai iškrypę, dažnai kryžmos iškraičiojusios. Nu-
kryžiuotasis supuvęs, kartais vos ranka, koja bekybo. Koplytėlių tik vie-
ni vardai. Išbirę langų rėmai, stiklai. Kiauras stogelis. Kryžma nukrypusi
ar net visai jos nebėra. Kamienas papuvęs.

Reiktų globos, priežiūros.

Šia proga man itin malonu nors žodžiu pareikšti savo nuoširdžią pa-
dėką p. P. Gaidamavičiui už jo vargus ir rūpesčius, kurių jam tenka tikrai
daug pergyventi, mane bevažinėjant Žemaičių padangės visokiais keliais.

1. Švėkšna — Paiūralis (25 km)
1937. VIII. 12.

Pavadinimas

0 Pašventoris.
Kryžkelis. Ant stiebo koplytėlėje N ukryžiuotasis.
Kryžius.
Naumiesčio — Kvėdarnos kryžkelis.
Koplytėlėje ant stiebo Jėzus neša kryžių (Sa-
1abubelė).
Parkaniukais aptvertas kryžius.
Kryžius.
Stoginis kryžius: Jėzaus paveikslas (1 fot.).
Sodyboje kryžius.
Koplytėlėje ant stiebo: 1) Širdis Marijos ir 2)
Širdis Jėzaus.
| Nugriuvusi tvora; likučiai en Zydi geles: Zieminiai
geltonieji jurginiai, kuntapleliai.
Zemokas kryžius. NEN
Koplytéléje Sopulingoji Dievo Motina, be
| kardų, sudėtos rankos, basa, raudoni drabužiai (2 fot). |
| Ąžuolo i$dubojg Nukryziuotasis.

Koplytėlėje ant stiebo Šventoji Šeima. Sodyboje

koplytėlė, raudonai dažyta.
| Kapeliai: dvi koplytėlės ant stiebo ir vienas kryžius.

| Apaugę dideliais medžiais.

Ges Ke

D ses

AR OR

o
^

24 Ign. Končius

EE ER? Pavadinimas
ii|ii|
D Prie pušies koplytėlėję Panelė Svenliausia.
10 | K Prie ąžuolo koplytėlėje Karalienė Dangaus.
11 K Raudonai dažytas ir parkaniukais aptvertas kryžius.
12 IK Kryžius.
13 | D Prie ąžuolo koplytėlėję Panelė Svenéiausia.
14 D Kryžius. Parkaniukais aptvertas. Gana daug žydinčių
gėlių.
15 IK Koplytėlė ant stiebo, iškalta iš vieno medžio. Sena.
| Dabar tuščia. Ornamentuota (3 fot.).
16 Išdrožinėtoje koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.
D Kryžius. Parkaniukais aptvertas. Žydi žieminiai gel-
tonieji jurginiai.
K Kapai. Daug aukštų kryžių.
17 |K Prie beržo koplytéléje Karalienė Dangaus
K Prie ąžuolo koplytėlėje šv. Pranciškus.
D Prie drebulės koplytėlėje Smütkelis.
K „Prie ąžuolo koplytėlėję Nukryziuotasis.
18 | D Prie ąžuolo koplytėlės liekanos.
K Lauke kryžius.
20 | K Prie ąžuolo koplytėlėje Dievo Motina.
K Prie eglės Karalienė Dangaus (4 fot.).
21 D | Kapai. Parkaniukais aptverti. Daug pilkų kryžių.
K | Koplytėlė ant stiebo. Tu&tia.
K | . Prie eglės koplytėlėje S mütkelis.
22 „K Aukštas begriūvąs kryžius.
23 K Lauke juodas kryžius.

2. Pajūralis — Kvėdarna (3 km)
1937.VIII.12.

Pavadinimas

Kryžius kryžkelyje.
Kryžius prie tako, einant į bažnyčią.
1 Ant stiebo koplyteleje šv. Jonas Krišktytojas.
| Parkaniukais aptvertas kryžius.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 25

Pavadinimas

| K | Ant žemės pastatytoje koplytėlėje, naujais parkaniukais
| aptvertoje, didelis gražus Šv. Jonelis (5 fot.).
Tiltas per Jūrą.
Kryžius.
| Priešais raudonais parkaniukais aptvertas kry-
žius. 1933 m. Žydi daug gvaizdikėlių.
| Dviejų kryžmų kryžius. Parkaniukais aptvertas (6 ir
7 fot.). Čia pat kitas kryžius.
| Kryžkelis: Rietavas — Naumiestis — Švėkšna,

w
D rn De

3. Pajüralis — Teneniai (9 m)
1937. VIII. 12.

Pavadinimas

Kelio
puse

Kryzius.

Kryžius ir krikštas.

Prie ąžuolo koplytėlėję Smütkelis. Apačioje isduba
(8 fot.).

Kryžius.

Kryžius. 1900 m.

Prie drebulės (apušės) koplyteleje Nukryžiuota-
sis.

Gražiai išpjaustytas kryžius.

Prie sodybos ir tilto ant stiebo koplytėlėje Šv. Jone-
lis.

Mūrinėje koplytėlėje ant žemės Jėzus neša kryžių
(Sarabubelė). Auga du beržai, šermukšnis ir klevas.

| Teneniai,

J oc Jon Sepp

Pavadinimas

Prie beržo koplytėlėję Panelė Svenliausia.
Prie pušies koplytėlėję Nukryziuotasis.

Prie ažuolo koplytėlėję Nukryziuotasis.

Prie upelio parkaniukais aptvertoje ant „stiebo koplytėlė-

Cementinis, aukštas, kaip ir apylinkės mediniai kryžiai,

Parkaniukais aptvertas kryžius. Auga pušis.

Prie beržo koplytėlėjeę Panelė Švenčiausia.

- Parkaniukais aptvertas kryžius: „1928-1918 m. Ne-

priklausomybės paminėjimui Laisvės kryžius. Per kančias
ir kryžių išganymą pelnėm. Per vargus ir kryžių laisvi ta-
pom. Aukščiausis, Neprileisk mūsų. taip: brangiai įgytai
laisvei žūti. Girininkų visuomenė“ (10, 11 fot.).

Už malūno parkaniukais aptvertas jubiliejinis kryžius.

Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas

Prie ąžuolo koplytėlėję Smütkelis. Gandro lizdas.

Naumiesčio šventorius (14, 15, 16, 17, 18, 19 fot.).

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 27

5. Naumiestis — Degučiai (6 km)
1937. VIII. 12.

»-

a2 o

33/533

<E xA
K

"A | D |
D |

g ep (Kelte

puse

Pavadinimas

Išvažiuojant iš Naumiesčio, parkaniukais aptvertoje ir rau-
donai 'dazytoje koplytéléje ant stiebo: 1) Panelė

Svenéiausia (krakmolinė), 2) Jėzus (krakmoli-
nis), 3) šv. Juozapas (paveikslas) ir 4) Šv. Jone-
lis (pirktinis). Viršuje — Jeruzalė. Koplytėlė pa-
puošta iš plunksnų padarytomis gėlėmis. Kryžkelis (22
fot.).

"Kryžius. e
Kapai. Parkaniukais aptverti. 1 kryžius. Auga ąžuolai.
Taisomas Degučių tiltas; dėl to reikėjo važiuoti per lau-
kus, paprastais keliais.

Tikrai įdomi Degučių bažnyčia: ji trikampė — pama-
tas, sienos, stogas. Zakristijos iš šalių pristatytos. Gal tai
patogiausia bažnyčių forma. Nors tokių ar yra kame? Ar
tik ši nebus vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Pagal sienas nuo durų gražiai ir laisvai visi gali matyti al-
torių. Altoriui daug vietos nereikia; jis gražiai puošia visą

' bažnyčios galą. Lankytina bažnyčia. Tokios formos reiktų

visas Žemaičių bažnyčias statydinti: šavotiška, originalu,
pakabu maldininkams. Daro nepaprasto įspūdžio (23, 24,
2520,27 28 fat); | nom i : d

6. Degučiai — Vainutas (9 km)
1937. VIII. 12.

Pavadinimas

Kapai.

Koplytele ant stiebo. Sopulingoji Dievo Mo-
‚tina.

Vainute, prie liepos koplyteleje Karalienė Dan-
gaus.

Šventorius.

Koplytėlė ant stiebo. Panelė Švenčiausia,

28 Ign. Končius
7. Vainutas — Bikavėnai (10 km)
1937. VIII. 12.
„E
Es ide Pavadinimas
28,935
<E | MB
K | Ant stiebo koplytėlėje šv. Jonas Krikštytojas.
2 |D | Ant stiebo koplytėlėję Panelė Svenéiausia.
3 |K | Sodyboje kryžius.
4 |D | Kryžius.
K | Sodyboje koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiau-
sia.
5 |D | Kapai. Parkaniukais aptverti. Beržais ir klevais apaugę.
| 3 mediniai kryžiai, vienas granitinis.
| K | Sodyboje kryžius.
6 |K Kryžius.
K Kryžius.
D Sodne cementinis kryžius.
D Koplytėlė ant stiebo, tuščia.
7 |K Koplytėlė ant stiebo. Šv. Jonas Krikštytojas.
(29 fot.).
D Koplytėlė ant stiebo lauke.
8 K Mürinéje koplytėlėję Jėzus neša kryžių (di-
delis).
D Ant stiebo koplytėlėję Panelė Švenčiausia.
D Ant stiebo koplytėlėje Šv. Jonelis.
D || Kryžius.
9 D Sodyboje koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Kriks-
tytojas (30 fot.).
K Prie klevo koplytėlėję Panelė Švenčiausia.

Bikavėnai.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 29

8. Bikavėnai — Pajūris (6 km)
1937. VIII. 12.

1 K
2 UR
K
K
3 |K
D
D
K
4 |K
K
K
-
Žž
K
D
K
"K
K
K
D
K
K
K

E
A D D
LP mr Pavadinimas
E |22
4 d UI a
< | Ai

Kryžkelyje parkaniukais aptvertoje ir bezdais apsodintoje
koplytėlėje ant stiebo: 1) Panelė Švenčiausia,
2)'Sv. Jonelis ir 3) šv. Antanas.

Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Parkaniukais aptvertas kryžius.

Granitinė, iš vieno gabalo, 3 metrų aukščio koplytėlė.
Šilavos Panelė Švenčiausia. Parašas „Wionta
Stone Y R Barbaras 1879.“ (31 fot.).

Kryžius.

Prie ąžuolo koplytėlėję Panelė S venéiausia.
Sodyboje koplytėlė ant stiebo.

Prie pušies toli nuo kelio koplytėlė.

Prie ąžuolo koplytėlėje Panelė Švenčiausia.
Tiltas per Jūrą.

Koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiausia.

' Koplytéléje ant stiebo Šv. Jonelis.

Pajūris.

9. Pajūris — Šilalė (13 km)
1937. VIII. 12.

Pavadinimas

Kapai.

Kryžius.

Prie uosio koplytėlėje Panelė Švenčiausia.
Prie beržo koplytėlėję Panelė Švenčiausia,
Kryžius.

Kryžius.

Prie upelio ant stiebo koplytėlėje Šv. Jonelis.
Kryžius.

Prie ąžuolo kažkas buvęs.

Kartelėmis apšaudytas kryžius.

Kapai. Parkaniukais aptverti. Auga pušys.

30 Ign. Končius

Pavadinimas

mas km

Atstu-
Kelio
pusė

Prie pušies koplytėlėje Panelė Svenéiausia.
Prie eglės koplytėlėję Nukryziuotasis.
Kryžius.

Buvęs Šv. Jonelis.

Prie eglės koplytėlėję Nukryziuotasis.
Kryžius.

Kryžius.

Prie eglės koplytėlėje Šv. Jonelis.

Prie ąžuolo koplytėlėje šv. Ona (32 fot.).
Šilalė,

Kal
ZUKS UVS KU

10. Šilalė — Kvėdarna (15 km)
1037. VILL 12.

| E S Pavadinimas

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 31

Pavadinimas

Švenčiausia, 3) Panelė Švenčiausia, 4) Pa-
nelė Švenčiausia, 5) šv. Rokas ir 6) viršuje So-

Prie ąžuolo koplytėlėję Panelė Švenčiausia

Prie ažuolo koplytėlėje Jėzus iš Nazareto (36 fot.).

Prie upelio parkaniukais aptvertas kryžius.

Klevais apaugusioje mūrinėje koplytėlėje labai gražios
statulos: 1) Sopulingosios Dievo Motinos,
2) Karalienės Dangausir 3) Jėzaus prie
Medyje koplytėlėje Panelė švenčiausia, `

Koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiausia,

Dviejų kryžmų parkaniukais aptvertas aukštas kryžius.
Kvėdarna.

11. Kvėdarna — Rietavas (22 km}
1937. VIII. 12.

„E
Ž.|2g Pavadinimas
20|%3
<“ E | Ma
K | Prie medžio Sopulingoji Dievo Motina.
D Prie ąžuolo koplytėlėje šv. Rokas.
Kryžkelis. Gedimino stulpų vartai. Kryžius (38 fot.).
2 AP Koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiausia,
K Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Ign. Končius

Pavadinimas

Prie drebulės koplytėlėje Panelė Švenčiausia,
Trijų kryžmų griūvąs kryžius.
Raudonais parkaniukais aptvertas kryžius.

Ant stiebo koplytėlėje Sv. J'onelis ir krikštas

Parkaniukais aptvertas kryžius.

Parkaniukais aptvertas gražus kryžius.

Ant apvalaus akmens liepomis apsodintoje ir žiogriu
aptvertoje koplyteleje: 1) Panelė Svenliausia,
2) šv. Pranciškus ir 3) šv. Juozapas (40 fot.).
Apvalaus medžio kryžius, parkaniukais aptvertas.
Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Prie drebulės tuščia koplytėlė.

Koplytėlėje ant stiebo: 1) šv. Rokas ir 2) 2 paveikslai:
Karalienė Dangausiršv. Pranciškus (40 fot.).
Ant stiebo koplytėlėje, žaliais su baltomis galvutėmis

'parkaniukais aptvertoje: 1) Sopulingoji Dievo

Motina, 2) Sv. Antanas ir 3) Sv. Ona (41 fot.).
Ant stiebo koplytéléje, parkaniukais aptvertoje: 1) apré-
dyta Panelė Švenčiausia, 2) šv. Brigyta ir
3) šv. Pranciškus (42 fot.).

Miške kapai, parkaniukais aptverti: 3 kryžiai, 1 prie
pušies, 1 koplytėlė ant stiebo.

Prie eglės Panelė Švenčiausia.

Stoginis kryžius (43, 44 fot.).

32
»-
Ža EK
EOOER
K |
3 LE 4
4 K |
SUE | Kryžius,
8 EK |
| (39 fot.).
K |
9 | D- |
K |
10 | D |
K
1i | K
K
(D
12 |K |
K
D
15 | D
D Kryzius.
| Stumbriai.
K
14 D |

Kryžius (45 fot.).

Stumbrių kapai. Koplytėlėje ant žemės: 1) aprėdyta
Panelė Švenčiausia, 2) Panelė Švenčiau-
sia, 3) Sopulingoji Dievo Motina, 4) šv. Lu-
kbšius rašo ir 5) šv. Juozapas. Viršuje šv.
Povilas.

Ant stiebo koplyteleje: 1) Panelė Svenéiausia,
2) šv. Pranciškus, 3) šventasis su knyga ir rykštės

Žemaičių padangės kryžių ir koplyteliy statistika 33

P E
als Pavadinimas
E)

šakoje kryžius išaugęs, rožančiu persijuoses, 3) Šv.

Rokas (46, 47 fot.).

15 "| D Žiogriu aptvertoje koplytėlėje ant stiebo: 1) Panelė
Svenliausia, 2) šventasis su knyga ir vyskupiška
lazda, 3) šv. Juozapas ir 4) Šv. Jonelis (49 fot.).
Kryžius sodyboje 1895 m. Iki Rietavo 5 km.

16 |K Stoginis kryžius (48 fot.).

17 | Ant stiebo koplytėlėje, parkaniukais aptvertoje: 1) šven-

tasis su knyga, kryžiu ir vienuolio rūbais ir 2) šv. Matas

su kirviu ir t.t. (50 fot.).

K Koplytėlėje ant stiebo: 1) Jėzusiš Nazareto, 2) Pa-
nelė Švenčiausia, 3) šv. Ona ir 4) šv. Juoza-
pas. 1912 m.

D Ant stiebo koplytėlėje, parkaniukais aptvertoje: 1) Pa-

nelė Švenčiausia, 2) aprėdyta Panelė Šven-
čiausiair 3) Šv. Jonelis. Auga liepa ir topoliai.
18 | D Koplyteleje ant stiebo: 1) Sopulingoji Dievo Mo-
tina, 2) &vent. su ostija ir 3) $v. Rokas. Parkaniukais
aptverta. Greta parkaniukais aptvertas kryžius.

D Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje: 1) Sopulingoji
Dievo Motina, 2) vienas vienuolis klūpo su knyga
rankose ir antras sėdi su knyga ant kelių.

19 |K Stoginis kryžius.

20 | D Koplyteleje ant stiebo: 1) šv. Pranciškus, 2) Pane-
lé Švenčiausia, 3) švent. su ostija ir 4) Panelė
Svenéiausia.

Rietavas.

34 Ign. Končius
12. Rietavas — Laukuva (23 km)
1937. VIII. 13.
E
Bt |. Pavadinimas
24a]|'05
LEJLA

0. Kryžkelis. Tverai — Laukuva. Parkaniukais aptvertoje
koplyteleje ant stiebo (1930 m.): 1) Panele Sven-
čiausia, 2) Jėzus prie stulpo, 3) šv. Jurgis
ir 4) šv. Antanas (51 fot.).

iK Parkaniukais aptvertas kryžius. 1913 m.

A iD Ant stiebo koplytėlėje Šv. Jonelis.

K Koplytėlėje ant akmenų: 1) Sopulingoji Dievo
Motina, 2) šventoji su kardu, 3) šv. Petras ir
4) Panelė Švenčiausia (52 fot.).

K Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje šv. Jurgis.

7 |K Prie šermukšnio koplytėlėję Panelė Švenčiausia.
Stoginis kryžius.

8 |D Kryžkelyje Labardžių kaimas. Dviejų aukštų koplytėlė ant
„akmenų: 1) Sopulingoji Dievo Motina ir 2)
aukštai Nukryziuotasis (53 fot.).

D Koplytėlėje ant žemės Šv. Jonelis. Žiogriais aptverta.
Žydi žieminiai geltonieji junginiai (54 fot.).
10 | D Prie eglės koplytėlėję Nukryziuotasis.
H LD Begriūvą kapai (iš miško išvažiuojant).
12 | K Dviejų kryžmų kryžius (55 fot.).
Stirbiškė.
K Prie pušies koplytėlėje šv. Jurgis.
K Kieme trijų kryžmų aukštas kryžius.
13 | D Ant stiebo tuščia koplytėlė.
K Kryžius.
15 |! D Ant žemės koplytėlėje Sopulingoji Dievo Moti-
na, parišta karoliais, atvira širdis. Gyvos gėlės. Kaktusas.
Skylutė pinigams mesti (56 fot.).
D Kryžius.
16 | D Topoliais apaugę ir parkaniukais aptverti kapai: trys
mediniai ir du geležiniai kryžiai, koplytėlė ant akmeru:
1) Nukryžiuotasis, 2) šv. Antanas, 3) Panelė
Švenčiausiair 4) Sopulingoji Dievo Mo-
tina (57 fot.).
17 Sodyboje trijų kryžmų kryžius.

Kryžius.

Žemaičių padangės kryžių ir (koplytėlių statistika 35

Pavadinimas

pusė

Kryžius.

Ant stiebo koplytėlėje Panelė Švenčiausia.
Kryžius.

Kryžius.

Ant stiebo tuščia koplytėlė.

Kryžius.
Malavėnų kaimas.
Prie drebulės koplytėlėje Panelė Švenčiausia.
Kryžius ir krikštas.

Dviejų kryžmų kryžius (58 fot.).

Kryžius.

Laukuva.

20
21
22

KRRRVSORK Do Y | Kelio

13. Laukuva — Kaltinėnai (18 km)
1937. VIII. 12.

Pavadinimas

mas km

Atstu-
Kelio
pusė

Kryžius.

Gražus kryžius.

Kapai. Trys kryžiai.

Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Koplytėlė ant žemės kalne.

Dievytis (ežeras).

Sodyboje kryžius.

Sodyboje tuščia koplytėlė.

Kryžius.

Lauke trys kryžiai.

Prie drebulės koplytėlėję Panelė Švenčiausia.
Kryžius.

Prie upelio koplytėlė ant stiebo; tuščia. 1887 m. (59
fot.).

UUUHUUVUVDRURORMR

36 . Ign. Končius

Pavadinimas

Kryžius.

Prie upelio koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikš-
tytojas.

Prie klevo koplytéléje Smütkelis.

Kapai. Du kryžiai.

Sodyboje kryžius.

Frie ąžuolo koplytéléje Nukryžiuotasis.
Kryžius.

Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant akmenų (dviejų
| aukštų): šv. Kazimieras ir aukštai Nukry-

| žiuotasis (60 fot.).

| Prie medžio Nukryziuotasis.

Koplytėlėje ant stiebo Smütkelis.

| Kryžius

Kryžius.

Kaltinėnų kapai (61 fot.).

Kryžius.

Prie klevo Panelė Švenčiausia.

Kryžius. 1935 m.

Šventorius. Kairėje koplytėlėje Smütkelis (viršuje)
ir Panelė Švenčiausia.

D | Prie pušies koplytėlėje Smütkelis.
EA

D |

Goppbo

UIRRUNDON

Kaltinenai — Upyna (14 km)
1937. VIII. 13.

Pavadinimas

Kelio

pusė

Lauke buvęs kryžius.

Koplytėlėje ant stiebo prie upelio šv. Jonas Krikš-
tytojas. 1936 m.

Kryžius. ;

Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas.
Kryžius. Žydi jurginiai.

Sodyboje kryžius.

Un us

Dao

Žemaičių padangės kryžių ir koplyteliy statistika 37

Pavadinimas

Koplytėlėje ant stiebo šv. Pranciškus iš Asy-
žiaus.

Koplytėlėje ant stiebo: 1) Šv. Jonelis, 2) šv. Jur-
gis ir3)šv. Antanas.

Kryžius. Kryžkelis (8 km).

Kryžius.

Sodyboje kryžius.

Lauke koplytéléje ant stiebo Panelė Švenčiausia.
Greta sodybos kryžius.

| Kapai kalne. Keturi kryžiai,

Kryžius (62 fot.).

Sodyboje trijų kryžmų kryžius. Viršuje šv. Jur-
gis (63 fot.).

Koplyteleje ant stiebo: 1) Smütkelis, 2) Silavos
| Panelė Švenčiausia ir 3) Šv. Jonelis (64
fot.).

vo oo ER
W UUmnHmmWUmRU mW A | Kelio

D Kalne kapeliai. Karnaga, netoli Bar&tkalnis, Panatikiy pa-
kalné, PaeZerio kaimas.
10 | E Parkaniukais aptvertas ir bezdais apsodintas kryžius.
K | Geležinis kryžius, įkaltas į medinį stulpą.
D Koplytėlėje ant stiebo: 1) Nukryžiuotasis, 2)
Panelė Švenčiausia ir 3) tuščia.
D Kryžius.
12 |K Prie drebulės koplytėlėję Panelė Švenčiausia.
14 D Koplytėlėje ant stiebo: viršuje šv. Zidorius, o

apačioje: 1) Kristų varo latrai, 2) Sopulin-
goji Dievo Motina ir3) Jėzus neša kry-
žių (65 fot.).

K Kryžius.

Upynos šventorius. Iš miestelio pro kryžių (66 fot.) į
šventorių einant, tenka eiti pro tvarčiukus ar kitus ūkio
trobesius.

38 Ign. Končius

15. Upyna — Skaudvilė (10 km)
1937. VIII. 13.

Pavadinimas

Koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiausia. 1881
m. (67 fot.).
K Prie padžiūvusio medžio Panelė Švenčiausia.
D Kapai. 2 mediniai ir 2 geležiniai kryžiai.
D Du kryžiai.
K Kapai. Vienas kryžius.
K Kryžius.
D Kapai, parkaniukais aptverti Keturi kryžiai.
K Kryžius.
D Koplytėlėje ant stiebo: 1) šv. Antanas, 2) Dievo
Motina (atvira širdis) ir 3) Sv. Jonelis.
D Prie klevo koplytėlėję Panelė Švenčiausia.
D Kryžius.
D Kryžius.
"K Koplytėlė ant stiebo prie upelio, iš vieno medžio iškalta.
Tuščia (68 fot.).
K Koplytėlėje ant stiebo: 1) Panelė Švenčiausia,
2) Sopulingoji Dievo Motina ir 3) šv.
| Antanas. :
10 | K Atkalnėje kryžius.
Skaudvilė.
|
16. Skaudvile — Barzd£iy kaimas (10 km)
i 1937. VIII. 13. š
„£
3 a |24 Pavadinimas
<e|y2|
2 Kryžkelis į Bijotus.
| D Koplytėlė ant stiebo, tolokai nuo kelio.
D Kapai. Vienas geležinis kryžius. Vienas medinis
| kryžius. Likę tik tvoros stulpeliai.
3 | E Kryžkelyje ant stulpo Panelės Švenčiausios
statula.
K Kapai, mūru aptverti.

mas km

Atstu-
Kelio
pusė

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 39

Pavadinimas

Sodyboje kryžius.

Parkaniukais aptvertas kryžius.
Kryžius.

Kapai. Dviejų aukštų koplytėlė.
Kryžius.

Prie topolio koplytéléje Panelė
Cementinis kryžius.

Aptvertas kryžius.

Švenčiausia,

Koplytėlėje ant stiebo Jėzus iš Nazareto. Upe-
lis, tiltas.

2 kryžiai.

2 kryžiai ir1 geležinis kryžius.

Kryžius.

Barzdžių kaimas. Baubliai. D. Poškos šaltinis. Sv. Jo-

nelis mažame baubliškame pastate, ant žemės.

17. Barzdžių k. — Kaltinėnai (14 km)
1937. VIII. 13. i

Pavadinimas

oo 0

UOUOURURRUO

Kryzkelis i Kaltinénus.

Sodyboje kryzius.

Kryzius.

Kryzius. Auga egles.

Kryzius t
Kryžius.

Kryžius.

Koplytėlė ant trumpo stiebo. Sopulingoji Dievo
Motina. Auga trys eglės, du šermukšniai. Niveliacijos
markė (69, 70 fot.).

Ant stiebo koplytėlėje, parkaniukais aptvertoje, šv. J o-
nas Krikštytojas. Žydi žieminiai geltonieji jurgi-
niai (71 fot.).

Ign. Končius

DLBUKRRKRUK A | Kelio

OO RRURARODDUUO

18. Kaltinėnai — Varniai (24 km)
1937. VIII. 13.

Pavadinimas

Kryžius mieste.

Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas.
Baltas kryžius.

Kryžius.

Parkaniukais aptvertas kryžius. Auga keturi klevai.
Koplytéléje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas.
Parkaniukais aptvertas kryžius.

Sodyboje kryžius.

Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Koplytéléje ant stiebo: 1) šv. Antanas, 2) Sopu-
lingoji Dievo Motina ir 3) Šv. Jonelis
(73 fot.).

Labai apleisti kapai. Trys kryžiai.

Sodyboje kryžius.

Kartelėmis apšaudytas kryžius.

Kapai. Du kryžiai. Vienas be kryžmos.
Kryžius.

Koplytėlėje ant stiebo Panelė Švenčiausia,
Kryžius.

Kryžius.

Sodyboje kryžius.

Lauke kryžius.

Kryžius. 1923 m.

Kryžius.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 41

e B

$ 3 £ Pavadinimas

«B|2x

10 | K Kryzius.

K Prie upelio ant stiebo koplytėlėje Šv. Jonelis.

1 |D Prie klevo kažkas buvęs.

14 |D Parkaniukais aptverta koplytėlė ant stiebo. Tuščia
(74 fot.).

K Koplytėlė ant stiebo. Tuščia. Auga keturios eglės.
17 |D Prie beržo koplytėlėje Karalienė Dangaus.
K Koplytėlėje ant stiebo šv. Jonas Krikštytojas.
+ 1907 m. Neka — upė (75 fot.).
18 |K Kryžius.
19 |D Kapai. Du kryžiai (76, 77, 78 fot.).
K Kryžius.
K Kryžius.

20 |D Koplytėlė ant betoninės papėdės: 1) Panelė Šven-
čiausia, 2) nepažįstama scena: Jėzus kampe, prieš jį
trys klupo, Dievas Tėvas, 3) Šilavos Panelė Šven-
čiausiair 4) Panelė Švenčiausia. Skylutė pini-
gams mesti. Koplytėlė ne prie pat kelio, ariamame lauke,
Graži (79 fot.).

K Sodyboje kryžius.
D Kryžius.

21 |D Kryžius.

K Koplytėlėje ant stiebo: 1) Šv. Jonelis, 2) Panelė
Švenčiausiair 3) tuščia.

22 |D Mūrinė raudona koplytėlė (kryZkelyje į Pavandenį):
1) Sopulingoji Dievo Motina, 2) Jėzus neša
kryžių, 3) šv. Juozapas ir 4) Panelė Švenčiau-
sia (80 fot.).

Varnių kapaliai.

42 Ign. Končius

19. Varniai — Paežerė (12 km)
1937. VIII. 13.

| E
2 ER Pavadinimas
zĖ|43
Kryžkelis į Laukuvą.

1 ı << Parkaniukais aptvertas kryžius.

2 K Parkaniukais aptvertas kryžius.

3 „X Dviejų kryžmų kryžius.

4 |K Ant akmenų koplytėlėje Panelė Švenčiausia
(81 fot.).

5 1D Kryzius.

D Nepriklausomybės paminklas. Mokykla.

6 |K Koplytėlė ant stiebo. Tuščia,

7 IE Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant stiebo: 1) Sopu-
lingoji Dievo Motina, 2) Nukryžiuotasis
ir 3) Šv. Jonelis. 1909 m. (82 fot.).

8. D Tarp eglių koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

9 |D Kryžius.

10 | K Kryžius.
K Parkaniukais aptvertas kryžius.
12 | K Kryžius.
Paežėrė.
20. Paežerė — Laukuva (5 km)
1937. VIII. 13.
»-
2 i ER Pavadinimas
ZzE|4ė
D Kryžius. Auga keturios eglės.
„D Kapai.
2 |E Kryžius.
4 D Koplytėlėje ant stiebo: 1) Panelė Švenčiausia
| ir 2) Šv. Jonelis. 1924 mt. (83 fot.).
D Kapai.
3 „K Kryžius.
Laukuvos bažnyčia.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 43

21. Laukuva — Tverų link (29 km)
1937. VIII. 13.

B
E F Pavadinimas
<E
T |E Kryžius.
S pm | Kryzius.
BEN Sodyboje kryzius.
6 |K Parkaniukais aptvertas kryzius.
D Koplytéléje ant stiebo S v. Jonelis.
71.9 Koplytéléje ant stiebo S v. Jonelis.
K Koplytéléje prie azuolo Nukryziuotasis,
9 K „Kryžius.

10 | Mélynai dazytoje ir parkaniukais aptvertoje koplyteleje
ant stiebo: 1) Sopulingoji Dievo Motina,
2)$v.Nikodimas,3) Šv. Jonelisir 4) Šventoji

| Šeima. Nukryziuotasis (84, 85 fot.).

T1 Kapai -

Koplytėlė ant stiebo, parkaniukais aptverta; lipynė.
Panelė Švenčiausia (86 fot.).

| Kryžius.

Koplytėlė ant stiebo. Tuščia.

Kryžius.

Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant stiebo: 1) Pa-
nelė Švenčiausiair 2) Smütkelis (87 fot.).
Kryzkelyje stoginis kryžius (88 fot.).

Į Labardžių kaimą.

Prie upelio begriūvanti koplytėlė ant stiebo. Tuščia.
Kryžius. 1913 m.

Koplytėlėje ant stiebo: 1) Sopulingoji Dievo Mo-
tina ir 2) Panelė Švenčiausia (89 fot.).

Ant stiebo koplytėlėje Šv. Jonelis (90 fot.).

| Ant stiebo koplytėlėje: 1) Panelė Švenčiausia,
| 2) šventoji su ostija ir 3) šv. Rokas.

>
Og omo m op Go

Zeberiai (91, 92 fot.).

Kryzius.

Stoginis kryzius (93 gi,

Vieškelis. Labardžių kaimas.

K Prie eglės koplytėlėje šv. Jurgis. Tverai 10 km.
Julijono Klečo kieme įdomi koplytėlė (94 fot.).

K Koplytéléje ant stiebo Šv. Jonelis.

20
22

44 Ign. Končius
„Ž ay
€4|:$:2 Pavadinimas
<a SZ
23 |K Koplyteleje ant stiebo Panelė Švenčiausia,
K Kryžius.
24 K Kryžius.
25 |K Sodyboje stoginis kryžius (95 fot.).
D Kažkas buvęs.
26 |K | Stoginis kryžius.
27 (K Stoginis kryžius sodyboje.
K Koplytėlėje ant stiebo šv. Jurgis (96 fot.).
K Stoginis kryžius.
2 E | Prie eglės koplytėlėje Smūtk elis (97 fot.).
D Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis
Kryžkelis.
Tverai.

KOR RRC So

WWRWg Kel o

22. Tverai — Rietavo link (14 km)
1937. VIII. 13.

Pavadinimas

Parkaniukais aptvertuose kapuose trys kryžiai.
Kryžius.

Koplytėlė ant stiebo. Tuščia.

Prie beržo Smūtkelis ,(98 fot.).

Koplytėlė ant stiebo. Nauja. Parkaniukais aptverta (99
fot.). Joje: 1) Panelė Švenčiausia, 2) Panelė
Švenčiausia, 3) Jėzus iš Nazareto ir 4) Šv.
Jonelis. Du žibintai. Žydi gėlės.

Kryžius.

Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant stiebo Šv. Jo-
nelis. Auga keturios eglės (100 fot.).

Parkaniukais aptvertas kryžius (101 fot.).

Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis.

Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant stiebo Panelė
Švenčiausia.

Koplytėlėje ant stiebo šv. Zidorius.

Kapai, begriūvą.

Prie pušės Smūtkelis (102 fot.).

Kryžkelis: Medingėnai — Tverai — Rietavas.

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 45

23. Rietavas— Plungės link (11 km)
1937. VIII. 14.

Pavadinimas

Dar mieste, Opinskio tvoroje šv. Darata, Su žibintais iš

lauko. Aprėdyta. Karoliais papuošta (103 fot.).

K Vielos tinkleliu aptvertoje koplytėlėje ant stiebo Panelė
Švenčiausia (104 fot.).

K Baltais parkaniukais aptvertas baltas kryžius.

K Prie klevo koplytėlėje šv. Rokas (105 fot.).

K Parkaniukais aptvertoje koplytėlėje ant stiebo: 1) Pa-

nelė S$venéiausia, 2) Sopulingoji Dievo

Motina, 3) Panelė Švenčiausia (krakmolinė)

ir 4) Smūtkelis (106 fot.).

Priee šermukšnio koplyteleje Smütkelis (107 fot.).

1927 m. statyta koplytėlė nugriuvusi (108 fot.).

Kryžius.

Jūros tiltas. Bubos tiltas.

Kapeliai (109, 110, 111 fot.). 3 kryžiai. Koplytėlėje ant

stiebo: 1) šventoji su ostija ir antrojoje rankoje

Panelė Švenčiausia su Jėzumi, 2) šventoji su cstija, £) S o-

pulingoji Dievo Motina ir 4) Panelė Šven-

čiausia.

Koplytėlėje ant stiebo: 1) šventoji su karoliais, ostija ir

kardu, 2) Sopulingoji Dievo Motina su daug

karolių ir 3) Panelė Švenčiausia su karoliais.

Marijos karūnavimo paveikslas.

6 |K Koplytėlė ant stiebo. Panelė Švenčiausia (112 fot.).

8 K Koplytėlė ant akmens. Parkaniukais aptverta. Panelė

Švenčiausia.

Kanapėtas apsiaustas, karoliai, užuolaidos, popierinės gėlės

ir gyvos gėlės, merkiamos į sudaužytų butelių dugnus

(113, 114 fot.).

2.4 Parkaniukais aptvertoje koplytéléje ant stiebo Sop u-

lingoji Dievo Motina su karoliais. Popierinės

gėlės (115 fot.).

10 |K Koplytėlėje ant stiebo Šv. Jonelis. Auga trys klevukai

(116, 117, 118 fot.).

Koplytėlėje ant stiebo, prie balos Šv. Jonelis. 1892 m.

Stalgėnų kapai (119 fot.).

Tiltas per Miniją.

N
^^ mnRUR

AH IK

KELIAI

1l Švėkšna-Pajūralis
Pajūralis-Kvėdarna
Pajūral s-Teneniai
Teneniai-Naumiestis
Naumiestis-Degučiai
Degučiai-Vainutas
Vainutas-Bikavėnai
Bikavėnai-Pajūris

ar ilale

ilale Kvedarna

Kvedarna-Rietavas
Rietavas-La: kuva
Laukuva-Kaltinėnai
deeg yna

Upyna-Skaudvile
Skaudvilé-Barzd£iy k.
Barzdžių k.-Kaltinėnai
Kaltinėnai-Varniai
Varniai-Paežerė

ie
ND OO NIO UL Q2 NN O XO Q0 3 D B UNI

Paežerė-Laukuva
Laukuva-Tverų link
Tverai-Rietavo link
Rietavas-Plungės link

Iš viso

Kilometrai

Band Kryzius

oval

Panelė Švančiausia

llo

yU «Je N XO N NO Un 82 00 OS LU i U e bd

Šventas Jonelis

NUO NB | mm ND ND i M GÀ | ii —

BI 8
zl P
SE
„d —
a

HE
Si z
E-j >
NPN

a ETI et A ET e

Lesl IL bekel KELI ILEI
exkl EI Sud Ea d 1 [AER Tex

jll ll lol | wel |I I lolll al

Šventas Prančiskus

ersten 21 TU 27

Šv. Jonas Krikštytojas

Jėzus

Krikštas

LLU EE L d L LL LL

IS Ee Les ss KE | LE E)

Šventas Antanas

Šventas Zidorius

LA A A ia aE E E E ET

Šventas Juozapas

Šventa Ona

LL smt ET d E ed DA d edd
LES Jd d E T d d d asd Li EL

Sventas Rokas
Smūtkelis

I
zx į
P
r. —
zum
12
— 2
1l —
5| 11

Šventoji Šeima

ep Ee gw Er ELL T3 | ETE e

8 H

E E
E| 3| 2| 5| a
3232233
2/5212 A 5
al al 3| 2| «3
8| 8| 3| 3 8|
e| 6| 6| 55|8|18
EL Ei Er PR EI E
N | A | A A AZ

LR I LACE IAL ILS [LA

LAS UL I dedo EE E

1 4b lel 3
m m sl $
z i= a

Kažko būta

MRE ELL PTET METE

en e

-
2

"3
E

Trūksta (kažko būta, tuščia)

Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika 47

Šioje padangėje vienam kilometrui, apskritai, tenka 1,5 šventojo.

Paskutiniam santraukos stulpeliui % apskaičiuota ne iš 480, bet iš 504,
nes tie 24 įeina tik į 504. Nykstamų - naikinamų 4,8%.

Jėzui tetenka 7%. Prie Jėzaus reikėtų pridėti visus kryžius, stoginius
kryžius (beveik visus), Smūtkelius. Tai sudarytų iš viso 269 arba 5675 visų
šventųjų.

Kaip ir visados, daug aptinkama Panelių Švenčiausių (21,7%). Tiesa,
čia yra keletas varijantų. Įdomiausia yra Sopulingoji Dievo Motina. Visi
Panelės Švenčiausios varijantai labai mėgiami, dabinami, puošiami gyvo-
mis ir dirbtinėmis gėlėmis, aprėdomi, parišamos eilių eilės karolių, apsags-
toma veidrodéliais. Retai kur tepasitaiko tuščias Panelei Švenčiausiai
skirtas koplytėlės skyrius,—čia visados jauku, daug rodoma meilės, širdies.
Pastebima ir basa Panelė Švenčiausia. Tai reta, nes negarbinga, sako, tokius
kilnius asmenis basus vaizduoti.

Gražių, tinkamos išraiškos įvairių šventųjų statulėlių dažnai matai.
Tik dažnai kūno dalių proporcijos trūksta. Bet vis dėlto dabar vis dažniau
pasirodančios „krakmolinės“ (reikia manyti, gipsinės arbo kitos kokios pi-
gios medžiagos) statulėlės jokiu būdu senojo įspūdžio, vaizdo nepasieks, —
bluku, smulku, nematai veido nei apdaro, — tik amatininkų darbas. Visai
kas kita pirma buvo. Ir mums tai svetima, primesta. Pirktieji šventieji ar
pagal paveikslus įkurtieji pastatai savųjų, savosios gamybos neatstos. Pas-
kutiniesiems dingus, tuščia bus.

Dr. P. Malakauskis
D iški a
vasiskKiai
(Clerici)

1. APIBREZIMAS IR PADALINIMAS

1. Dvasiškis vadinasi tas asmuo, kuris bent tonsūra yra paskirtas šven-
toms pareigoms (divinis ministeriis) eiti arba stačiai turi bent tonsūrą
(kan. 108, $ 1). Kiti šventimai tik, galima sakyti, sustiprina dvasiškio buitį.

Taigi, dvasiškis yra generinis bet kurių dvasiškių terminas. Į jį įskai-
tomi taip tonsūratas, taip kiti dvasiškiai, būtent, ostijaras, lektorius, ek-
zorcistas, akolitas, subdijakonas, dijakonas, kunigas, vyskupas, arkivysku-
pas, kardinolas, net savaime šv. tėvas ir t. t. Tai pasakytina taip šiaipjau
gyvenime, taip paprastosiose ir baudžiamosiose bažnytinėse teisėse. Išim-
tis — jei kuriuose dalykuose yra kas kita įsakmiai ar įsaistytai pažymėta,
k. a. kan. 2227, 82 apie kardinolus ir vyskupus dėl kai kurių bausmių.

Gyvenime dvasiškis vadinasi tol, kol paskirtas yra šventoms parei-
goms eiti. Todėl dvasiškiu niekas nevadina žemųjų šventimų dvasiškio,
išstojusio iš to luomo, pvz., iš kunigų seminarijos. Tik ir šiuo atveju tebė-
ra dvasiškio šventimai ir atgal sugrįžusio nebereikia iš naujo šventinti ar
perSventinti. d

Šiandieninė dvasiškio sąvoka skiriasi nuo prieškodeksinių teisių —
teisių prieš Kodeksą I. C. Paskutiniosiose dvasiškiais platesne prasme bu-
vo vadinami taip tonsūrą turį asmenys, taip bet kurie vienuoliai, net vie-
nuolių naujokai, ir į dvasiškius griežtesne prasme nebuvo įskaitoma vys-
kupų, dignitorių, dignitoriams prilygstamų kanauninkų bei prelatų ir regu-
liarinių vienuolių.

2. Dvasiškiai skirstomi:

1) Šventimų atžvilgiu — tonsüratas, žemųjų šventimų
1 aukštųjų šventimų. Pirmasis vadinasi tas, kuris teturi tonsūrą.
Antrieji — ostijaras, lektorius, ekzorcistas ir akolitas. Tretieji — subdija-
konas, dijakonas, kunigas ir vyskupas, nors paskutinysis gali eiti skyrium,
ji galima laikyti atskira kategorija (plg. kan. 949 ir 950).

2) Jurisdikcijos atžvilgiu — kunigas (sąžinės srities), abatas
ir prelatas nulliu, apaštališkasis administratorius,

Dvasiskiai 49

apaštališkasis vikaras ir prefektas, vyskupas, ar-
kivyskupas, patrijarchas, kardinolas, šv. tėvas irt.t.
3) Prelatai (kan. 110).

Prelatais griežtąja ir kanonine tikrąja prasme vadinasi tie dvasiškiai,
kurie turi paprastąją išorinės srities bažnytinę jurisdikciją. Tai reziden-
cinis vyskupas, vyskupas bendradarbis, vyskupas padėjėjas, apaštališkasis
vikaras ir prefektas, apaštališkasis administratorius, abatas ir prelatas
nullius, kapitulinis vikaras, generalinis vikaras, aukštieji išimtųjų vienuo-
lių kunigų vyresnieji ir t. t.

Kalbamieji prelatai skirstomi:

a) Aukštieji (maiores). Tai tie prelatai, kurie valdo vyskupi-
jas ar apaštališkuosius vikarijatus bei prefektūras: rezidenciniai vyskupai,
apaštališkieji administratoriai, apaštališkieji vikarai, apaštališkieji prefek-
tai ir t. t.

b) Žemieji (inferiores, minores) — abatas ir prelatas nullius.

Prelatai platesne prasme vadinasi tie dvasiškiai, kuriems Apaštališ-
kasis Sostas yra suteikęs prelato titulą honoris causa. Jie turi kai kurias
privilegijas, įprastai gali dėvėti violetiniais drabužiais ir tituluojami illus-
trissimus ac reverendissimus monsignore, kai kurie net excellentia reveren-
dissima ir t.t. Tai praelati domestici, praelati palatini, kongregacijų aseso-
riai ir sekretoriai, apaštališkieji protonotarai de numero participantium,
protonotarai supranumerarii, protonotarai ad instar, protonotarai titulares
seu honorarii!), praelati auditores S. R. Rotae, clerici Reverendae Camerae
Apostolicae ir praelati votantium Signaturae Apostolicae?).

Prelatai plačiausia arba vulgarine prasme vadinasi kai kurių katedrų
kapitulų dignitoriai. Pavyzdžiu gali eiti Lietuvos katedrų kapitulų prelatai.

2. HIERARCHIJA

1. Kan. 108, 8 2: „Ne visi jie (dvasiškiai) yra vienodo laipsnio, bet tarp
jų yra šventa hierarchija, kurioje jie yra subordinuoti kits kitam“.

2. Hierarchija objektyvine prasme reiškia visą Bažnyčios valdžią (sa-
cer principatus), suskirstytą įvairiais laipsniais daugeliui asmenų. Hierar-
chija subjektyvine prasme reiškia subjektus, sudėtį dvasiškių, kuriems
Bažnyčios valdžia priklauso skirtingais ir subordinuotais laipsniais. Šia
prasme hierarchija dažniausiai ir suprantama.

1) Tą titulą turi, be kitų, generaliniai ir kapituliniai vikarai.
2) Pius XI, const. apost. „Ad incrementum decoris“, 15 aug. 1934.

50 Dr. P. Malakauskis

2. Hierarchija objektyvine prasme skirstoma į šventimus ir ju-
risdikcijos valdžią (potestas ordinis et iurisdictionis).

Šventimai arba šventimų valdžia vadinasi ta Bažnyčios valdžia, kurios
objektas yra padarymas ir teikimas šventų ir antgamtinių dalykų (res sac-
ras supernaturales conficiendi et administrandi). Tai sakramentai, sakra-
mentalijos ir liturginés apeigos.

Sventimu galios tikslas yra stačiai rūpintis sielų iSganymu — rūpintis
žmogų padaryti gerą, šventą.

Šventimų galia skirstoma:

1) Sakramentinė ir liturginė. Pirmoji pirmiausia rūpinasi
sielų išganymu ir tik antrojoje eilėje Dievo kultu. Pavyzdžiu gali eiti
krikštas. Antroji principališkai rūpinasi Dievo kultu ir antrojoje eilėje
sielų išganymu. Tai, pvz., mišios.

2) Griežtąja prasme — kuri yra susieta su tikrais šventimais,
pvz., kunigo galia teikti paskutinio patepimo sakramentą, ir platesne
prasme — kuri nėra susieta su tikrais šventimais, pvz., bet kurio žmogaus
galia tikrai pakrikštyti ir pakrikštytųjų galia sueiti į moterystės
sakramentą.

3) Visiška (completa) ir nevisiška (incompleta). Pirmaja turi
vyskupai bent veiksmo tikrumo atžvilgiu, o antroji yra ta galia, kurią turi
žemesni dvasiškiai, daugiau ar mažiau, pagal savo laipsnį.

Jurisdikcijos valdžia ar stačiai jurisdikcija vadinasi ta Bažnyčios val-
džia, kuri stačiai veda į amžinąją laimę ir nestačiai taip pat žiūri sielų ge-
rumc — leidžia įstatymus, davinėja įsakymus ir rūpinasi, kad žmonės, laiky-
damiesi tų įstatymų bei įsakymų, pasidarytų geri, šventi. Kitaip tariant,
jurisdikcija yra galia valdyti ir mokyti žmones.

Jurisdikcija skirstoma:

1) Objekto atžvilgiu — valdomoji valdžia (regimen) ir magi-
sterija. Tai dvi jurisdikcijos dalys arba rūšys. Pirmoji yra galia
valdyti, o antroji — mokyti žmones. Atbulai, magisterija neina atskira
valdžia, trečiąja Bažnyčios galia, lyg būtų trys atskiros Bažnyčios valdžios,
būtent, šventimų, jurisdikcijos ir magisterijos. Pamatas yra tas, kad magi-
sterija nėra tik doktrinos, bet yra taip pat autoritetyvinis dalykas ir jos
įsakymų tikrai reikia laikytis. Be to, magiterijos valdžia gaunama, mode-
ruojama ir nustojama tokiu pat būdu, kaip ir jurisdikcija, t. y. vad. kanonine
misija, vyresniojo mandatu ar respektyviai atšaukimu. Galop, Kodeksas
I. C. magisterijos niekur nelaiko atskira galia, bet kan. 108, $ 3 ir 109 net
aiškiai tesuponuoja dvi atskiras valdžias, t. y. šventimų ir jurisdikcijos
(plg. kan. 196).

Valdymas ir magisterija tesiskiria labiausiai tuo, kad pirmasis įsako
ką daryti ar ko nedaryti, o antroji — ką tikėti.

Dvasiškiai 51

Abi tos jurisdikcijos galios turi bendro tai, kad žmogaus valiai tikrai
ką įsako, kaip ką tik kalbėjau.

2) Formos atžvilgiu — įstatymo leidyba, teismas ir vyk-
domojivaldžia (potestas legislativa, iudicialis et exsecutiva).

Be to, vykdomoji valdžia dar skirstoma valdomoji, administra-
tyvinė ir verčiamoji (potestas gubernativa, administrativa et
coactiva). Pirmoji — galia valdyti ar tvarkyti asmenis tam tikrais įstaty-
mais. Antroji — galia administruoti turtus tam tikrais įstatymais. Trečioji
— galia versti neklaužadas siekti Bažnyčios tikslą ir reikale bausti“).

3) Titulo atžvilgiu ir tt. — paprastoji (ordinaria), įgaliota
(delegata), vikariné (vicaria, išorinės srities, sąžinės
srities ir t. t. (Zr. kan. 196 ir 197).

3. Hierarchija subjektyvine prasme taip pat skirstoma į šventimų ir
jurisdikcijos. Pirmoji — tie asmenys, kurie turi įvairių laipsnių šventimų
valdžią. Antrieji — kurie turi įvairių laipsnių jurisdikcijos valdžią. Abi-
dvi turi laipsnius (kan. 108, $ 3).

Vieni iš hierarchijos laipsnių yra Dievo, o kiti bažnytinių teisių.

Dievo teisių šventimų hierarchijos laipsniai yra šie: vyskupas, ku-
nigas ir dijakonas. Kiti šventimų hierarchijos laipsniai tėra bažnytinių
teisių. Tai subdijakonas, akolitas, ekzorcistas, lektorius, ostijaras ir ton-
sūratas.

Dievo teisių jurisdikcijos hierarchijos laipsniai yra du: vyriausias
pontifikatas arba šv. tėvas ir subordinuotas episkopatas. Kiti jurisdikcijos
hierarchijos laipsniai yra bažnytinių teisių.

Bažnytinių teisių jurisdikcijos hierarchijos laipsnius galima su-
skirstyti:

1) Individualiniai (singulariter participantes): apaštališkieji
legatai ir delegatai, patrijarchai, primatai, arkivyskupai metropolitai,
arkivyskupai, apaštališkieji vikarai ir prefektai, apaštališkieji administra-
toriai, abatai ir prelatai nullius, vyskupai bendradarbiai ir padėjėjai, kle-
bonai, parapiniai vikarai ir kt. turį paprastąją ar įgaliotą valdžią.

2) Koleginiai (collegialiter participantes): visuotinis susirinki-
mas, kardinolų kolegija, Romos kongregacijos, tribunolai ir oficijos, ple-
nariniai ir provinciniai susirinkimai, diecezinis sinodas, vyskupijos kūriją
ir kt.

4. Hierarchijų laipsniai gaunami štai kaip (kan. 109):

1) Šventimų — įšventinant pačiu įvykiu, „ex opere operato“.

2) Jurisdikcijos — vad. kanonine misija, arba teisėtu vyresniojo man-
datu ar kanoniškai įgaliojant. Tai galima padaryti tarpiškai ir betarpiškai.
Pirmasis atvejas — kai paskiriamos tos bažnytinės pareigos, su kuriomis

3) P. Malakauskis, Viešosios bažnytinės teisės, Kaunas 1931, 28 ir 45—59.

52 Dr. P. Malakauskis

savaime yra susijusi kuri jurisdikcijos galia, arba paprastoji jurisdikcija.
Pavyzdys — rezidencinio vyskupo valdzia. Antrasis atvejas — kai jurisdik-
cijos galia įgaliojama. Be to, šv. tėvas vyriausią pontifikatą gauna betar-
piškai iš Dievo. Tai įvyksta tada, kai jis, teisėtai išrinktas, pareiškia suti-
kimą būti šv. tėvas.

Atbulai, niekam suteikti šventimų ir jurisdikcijos laipsnio negali nei
žmonės, nei pasaulinė valdžia. Jie savaime net jokios intervencijos teisės
neturi kalbamajame dalyke, pvz., negali rinkti, skirti, balsuoti ir pašalinti,
nereikia jų sutikimo ir t. t. Tokių intervencijų teisę jiems tegali duoti pati
Bažnyčia. ji

5. Šventimų galios veiksmų tikrumas nepriklauso nuo vyresniųjų =
tuos veiksmus atlikti galima visados tikrai. Leistinumas — kitas dalykas.
Be to, šventimų galia yra amžina, jos negalima nei atimti, nei susiaurinti,
nei atsisakyti. Ji tebeturima, net sugrąžinus dvasiškį į pasaulinį luomą.
Visa tai pasakytina apie Dievo ir bažnytinių teisių šventimų galią. Pirmųjų
teisių dalykas yra toks savo prigimtimi, o antrųjų — pačios Bažnyčios
padaras, imituojant. Dievo teisių šventimų galią.

Jurisdikcijos valdžios veiksmų tikrumas ir leistinumas priklauso vyres-
niųjų. Tą galią galima susiaurinti ir net atimti, pvz., atšaukiant kanoninę
misiją. Tos valdžios galima ir atsisakyti.

6. Šventimų ir jurisdikcijos hierarchijos yra tikrai ir reališkai atskiros,
nes jiedvi atskirai ir nepriklausomai kyla ir egzistuoja, turi skirtingas
savybes, turi atskirus artimuosius tikslus ir t. t. Iš antros pusės šventimus
ir jurisdikcijos hierarchijos turi vieną kitą ir bendrą dalyką, tarp jų yra
ryšių, siejų. Ir tai: 1) Bendrosiomis teisėmis tik dvasiškiai tegali gauti
jurisdikciją. „Atbulai, pasaulininkai tik tam tikru Apaštališkojo Sosto
indultu tegali gauti jurisdikcijos galių. 2) Šventimų galia bent leistinumo
atžvilgiu priklauso jurisdikcijos valdžios. 3) Konatūraliai ir įprastai abi
kalbamosios valdžios duodamos drauge tiems patiems asmenims. Pavyzdžiai :
šv. tėvas ir rezidenciniai vyskupai“). 4) Šventimų galia veda į amžinąją
laimę labiau betarpiškai, nes teikia Dievo malonę, o jurisdikcija tai daro
labiau tarpiškai, pvz., savo magisterija disponuodama tikram tikėjimui
ar atleisdama ekskomuniką.

3. INKARDINACIJA IR EKSKARDINACIJA

1. Kan. 111, $ 1: „Kiekvienas dvasiškis turi priklausyti kuriai nors
vyskupijai ar vienuolijai ir todėl niekados tenebūna dvasiškių klajūnų“.
Tuo įsakoma vad. inkardinacija.

4) Tituliniai vyskupai teturi šventimų galią.

Dvasiškiai 54

inkardinacija yra tam tikras ir juridinis dvasiškio priklausymas ar
priskyrimas prie kurios vyskupijos ar vienuolijos.

Pasakyta tam tikras — pasaulininkai taip pat priklauso kuriai nors
vyskupijai ir vienuoliai vienuolijai; bet dvasiškiai patys dar labiau, tamp-
riau ir glaudžiau priklauso vyskupijai ar vienuolijai, daugiau ir labiau pri-
klauso vyskupo ar vienuolių vyresniųjų ir negali laisvai pamesti vyskupi-
jos ar vienuolijos.

Dvasiškiai inkardinuojami yra šiuo būdu:

1) Pirmiausia pačiu įvykiu inkardinuojama, suteikiant tonsüra.
Inkardinuojama į tą vyskupiją, kurios tarnybai paskirtas dvasiškis (kan.
111, 82%

2) Inkardinuoti galima stačiai ir formališkai. Tai daroma raštu, ku-
riuo vietinis ordinaras inkardinuotojas absoliučiai ir amžinai priima kitos
vyskupijos dvasiški į savo vyskupiją (kan. 112).

3) Pačiu įvykiu inkardinuojamas dvasiškis, kuris paskiriamas į rezi-
dencinę beneficiją svetimoje vyskupijoje, su tuo raštiškai sutikus ar raštu
leidus amžinai išsikelti iš vyskupijos savam ordinarui (kan. 114). Ne-
svarbu, ar beneficija yra pašalinama ar nepašalinama, nes kan. 114 be
restrikcijos kalbama“).

4) Pačiu įvykiu inkardinuojamas dvasiškis vienuolis, kuris per pro-
fesiją buvo nustojęs savo vyskupijos ir išstojo iš vienuolijos, ir kurį bet
kuris rezidencinis vyskupas priėmė į savo vyskupiją. Nesvarbu, ar stačiai
arba iš karto ar nestačiai priimta. Paskutiniuoju atveju pirma priimama
trejus metus tirti. Šiam terminui praslinkus, priėmimą galima pratęsti dar
trejus metus. Jei šiam metui praslinkus, rezidencinis vyskupas neatsisako
laikyti dvasiškio eksvienuolio, tai dvasiškis savaime inkardinuojamas į vys-
kupiją (kan. 641, $ 2).

Dvasiškiai tam tikru būdu teatpalaiduojami nuo vyskupijos. Tai va-
dinasi ekskardinacija.

Ekskardinuojama:

1) Paprasčiausias ekskardinacijos būdas — formalinis raštas, kuriuo
vietinis ordinaras dvasiškį absoliučiai ir amžinai paleidžia iš vyskupijos.

2) Pačiu įvykiu ekskardinuojamas dvasiškis, gavęs rezidencinę tenefi-
ciją svetimoje vyskupijoje, kaip aukščiau, ar padaręs paprastuosius ar
iškilminguosius amžinus vienuolių apžadus kan. 585.

3) Ekskardinacija galutinai teįvyksta tada, kai kur kitur inkardi-
nuojama.

5) I. Chelodi, Jus de personis, Tridenti 1922, n. 107 išn. 3; B. Ojetti,
Commentarium in Codicem Iuris Canonici, II: De personis, Romae 1930, 36; I.
Creusen, De excardinatione et incardinatione implicita: „Jus Pontificium“, 1—2
(1935) — 39—40; E. Suarėz, De įncardinatione ratione beneficii: „Angelicum“,
(1936) 192.

54 Dr. P. Malakauskis

Inkardinacija įsakyta dvasiškių drausmei išlaikyti ir moralinei ır
materijalinei buičiai apsaugoti.

2. Inkardinacija skirstoma:

1) Paprastoji (ordinaria seu originaria) — kuri kyla iš tonsūros.

2) Formalinė — rašytinė.

3) Į saistyta (implicita, tacita) ar įvykio (ipso facto)?). Ji yra tada,
kai inkardinuojama ne stačiai ar fcrmališkai raštu, bet kuriuo kitu pozi-
tyviniu ar negatyviniu veiksmu, kuriame teisėmis glūdi inkardinavimas.
Tai aukščiau kalbėtasis rezidencinės beneficijos paskyrimas ir iš vienuo-
lijos išstojusio dvasiškio priėmimas stačiai ar po dviejų trimečių tyrimo.

Ekskardinacija skirstoma:

1) Formalinė — rašytinė.

2) Įsaistyta ar įvykio — kuri įvyksta, paskiriant rezidencinę bene-
ficiją ar padarant paprastuosius ar iškilminguosius amžinus vienuolių
apžadus.

3. Senų senovėje dvasiškiai buvo šventinami atskiroms bažnyčioms.
Tos bažnyčios negalėjo pamesti. Tai pirmykštė inkardinacija. Neinkardi-
nucti dvasiškiai vadinosi klajūnai (vagi, acephali, absoluti). Jiems buvo
draudžiama laikyti pamaldas (sacra facere). Chalcedo sus. (451) kan. 6
uždraudė absoliutinius šventimus ir kiekvienas dvasiškis turėjo būti pri-
skirtas kuriai bažnyčiai ar vienuolynui. Tik buvo galima raštiškai leisti
persikelti į kitą vyskupiją"). Tridento sus. iš naujo uždraudė absoliučiai
šventinti ir įsakė šventinti tik bažnyčioms ar „pro loco pio“). S. C. Con-
cilii, decr. „A primis“, 20 iul. 1898, ekskardinuoti ir inkardinuoti įsakė vys-
kupo raštu, kas buvo jau įprasta daryti.

4. Ekskardinuoti ir inkardinuoti tegali rezidenciniai vyskupai, savaime
nuolatiniai apaštališkieji administratoriai (plg. kan. 314 ir 315, $ 1), sa-
vaime apaštališkasis vikaras ir prefektas (plg. kan. 294, $ 1), ir abatas
ir prelatas nullius (plg. kan. 323, $ 1). Atbulai, ekskardinuoti ir inkardi-
nuoti negali generalinis vikaras be specijalinio mandato. Be to, kapitulinis
vikaras ekskardinuoti ir inkardinuoti tegali po metų, užvakavus vyskupo
vietai, ir tai, sutikus katedros kapitulai (kan. 113). Tas pat pasakytina
apie laikinį apaštališkąjį administratorių (plg. kan. 315, $2, nr. 1). Tik jei
vyskupo vieta yra netuščia, tai, mano galva, metų terminas eina nuo admini-
stratoriaus paskyrimo. i

€) Sia inkardinacija kai kurie vadina virtualine, pvz.: Th. Maroto, Insti-
tutiones iuris canonici, Matriti 1919, I n. 194; G. Cocchi, Commentarium in
Condicem iuris Canonici, II*: De personis, Taurinorum Augustae 1937, n. 24.

1T) C. 1, C. XIX, 4. 2; C. 1, C. XXL p. 2.

8) Sess. XXIII, de ref., c. 16.

Dvasiškiai 55

5. Ekskardinacijos tikrumui reikia štai ko:

1) Turi būti imkardinuojama į kitą vyskupiją ir padaryti amžinieji
vienuolių apžadai. Kitaip dvasiškis taptų klajūnu. O tai absoliučiai drau-
džiama. Draudžiama net trumpiausią metą (kan. 116).

2) Formalinés ekskardinacijos atveju ekskardinuotina raštu. Tuo
raštu dvasiškis absoliučiai ir amžinai paleidžiamas iš vyskupijos.
Absoliučiai — be jokių įsakmių ar įsaistytų sąlygų, pvz., eiti ku-
rias nors pareigas pirmesnėje vyskupijoje. Amžinai — neterminuotai.
Bet ekskardinacijos rašte nebūtinai reikia pažymėti inkardinuojamosios
vyskupijos. Raštą turi pasirašyti pats ekskardinuotojas (kan. 112).

Ekskardinacijos leistinumui reikia:

1) Turi būti teisinga priežastis (kan. 116). Ja gali eiti inkardinuoja-
mosios vyskupijos reikalas ar nauda, dvasiškio sveikata, nustojimas gero
vardo savo vyskupijoje ir kt.

2) Pridėtinas ordinaro ekskardinuotojo liudijimas apie dvasiškio
elgimąsi.

6. Inkardinacijos tikrumui reikalaujama:

1) Paprastajai inkardinacijai reikia teisėtai suteikti tonsūrą. Tai savai-
me aišku.

2) Formalinei inkardinacijai reikia, kad pirma būtų teisėtai ir raštu
ekskardinuota, ir pati inkardinacija padaryta raštu. Paskutiniajame pažy-
mėtina, kad dvasiškis absoliučiai ir amžinai inkardinuojamas į kurią vys-
kupiją. Inkardinacijos raštą turi pasirašyti ordinaras inkardinuotojas
(kan. 112).

3) Įsaistytai inkardinacijai reikia, kad dvasiškis būtų teisėtai paskirtas
į rezidencinę beneficiją ar iš vienuolijos išstojęs amžinųjų apžadų vie-
nuolis stačiai ar nestačiai teisėtai priimtas rezidencinio vyskupo į vysku-
piją, kaip aukščiau kalbėjau (kan. 114 ir 641, $2).

Formalinės inkardinacijos leistinumui reikalaujama:

1) Turi būti teisėta priežastis. Ja eina vyskupijos reikalas ar nauda
(kan. 117, nr. 1).

2) Turi būti išlaikytas bažnytinių teisių įsakymas dėl kanoninio šven-
timų titulo, apie ką kalbama kan. 979 (kan. 117, nr. 1).

3) Inkardinuotojas turi gauti ekskardinacijos raštą (kan. 117, nr. 2).
Atbulai, neužtenka žodinio ordinaro pareiškimo. Juo labiau neužtenka
spėjamos ekskardinacijos, būtent, kai savas ordinaras nieko nesako prieš
inkardinaciją.

4) Gautinas ekskardinuotojo kūrijos (reikale slapta) tinkamas liu-
dijimas apie dvasiškio gimimą, gyvenimą, elgimąsi ir studijas. Tai labiau-
siai pasakytina, kai inkardinuojamasis dvasiškis yra skirtingos kalbos ir
tautybės. Vietinis ordinaras turi sąžiningai žiūrėti, kad šis liudijimas
būtu teisingas (kan. 117, nr. 2).

56 Dr. P. Malakauskıs

5) Dvasiškis turi ordinarui inkardinuotojui ar jo įgaliotiniui prisiekti,
kad esąs nusistatęs amžinai pasilikti vyskupijoje (kan. 117, nr. 3). Bet tai
tėra aktualinės intencijos pareiškimas. Atbulai, tai nėra pažadamoji prie-
saika. Todėl absoliučiai neišsižadama kitos ekskardinacijos. Priesaika
pažymėtina kūrijos archyve.

6) Apie inkardinacija vietinis ordinaras turi ko greičiausiai pranešti
pirmesniam ordinarui (kan. 116). Ko greičiausiai — per 2-3 dienas.
Taip suprantamas toks bažnytinių teisių įsakymas.

Įvykio inkardinacijai neįsakyta jokių formalybių. Tik patartina ją
pažymėti kūrijos aktuose bet kuriems nesusipratimams išvengti.

7. Ekskardinuoti ar inkardinuoti negalima, nesutinkant pačiam dva-
si$kiui. Pamatas — dvasiškis turi vad. ius quaesitum būti ir dirbti savo
vyskupijoje. Net padalinus vyskupiją, be Apaštališkojo Sosto indulto ne-
galima priskirti naujai vyskupijai bet kurių dvasiškių. Tuo atveju naujai
vyskupijai įprastai priskiriami tie dvasiškiai, kurie padalineno metu ėjo
joje bažnytines pareigas.

Dėl ekskardinacijos ir inkardinacijos galima kreiptis į S. C. Concilii.

8. Ekskardinuotas dvasiškis nustoja pirmesnės savo vyskupijos ir pir-
mesnio savo ordinaro. Pirmesnis savas ordinaras nustoja bet kurių teisių
į dvasiškį ir, be kitko, nebegali reikalauti grįžti. Inkardinacijos ordinaras
tampa savu ordinaru, įgyja visas vietinio ordinaro teises į dvasiškį, nebegali
išmesti dvasiškio iš savo vyskupijos ir t. t. Tik jis gali dvasiškį iš naujo
ekskardinuoti paprasta tvarka.

9. Konsistorinė Kongregacija dekr. „Magni semper“, 1918 m. gruod.
mėn. 30 dien., yra išleidusi tam tikras taisykles, kurių turi laikytis kunigai,
vykdami iš Europos į Ameriką, Filipinų salas ir t. t.

Ir tai:

1) Jei į kalbamuosius kraštus vykstama amžinai ar neribotą metą ar
ilgiau už šešis mėnesius, tai reikia štai ko:

a) Išleisti tegali vyskupas. Atbulai, to padaryti negali generalinis ir
kapitulinis vikaras.

b) Išleisti tegalima pasaulinius savus kunigus (sacerdotes cleri saecu-
laris ex canonico titulo proprios).

c) Kunigas turi būti jau tarnavęs bent keletą metų išleidžiamojoje
vyskupijoje.

d) Išleidžiamasis kunigas turi būti doras ir pakankamai mokytas.

e) Turi būti teisinga priežastis. j

f) Reikia gauti savo vyskupo leidimą ir vad. „litteras discessoriales“
Tai vyskupas tegali duoti, pirma stačiai kreipęsis į vyskupą ad quem ir
gavęs jo sutikimą priimti ir t. t.

Dvasiškiai 57

g) Vyskupas ad guem kalbamąjį kunigą tegali priimti dėl teisingos
ir protingos priežasties.

2) Jei į kalbamuosius kraštus vykstama ne ilgiau už šešis mėnesius,
tai reikia šių dalykų:

a) Turi būti teisinga ir padori priežastis.

b) Reikia gauti savo ordinaro „litteras discessoriales“,

c) Reikia gauti Šv. Sosto pritarimą, sutikimą (beneplacitum), kurį
duoda Konsistorinė Kongregacija ar Apaštališkojo Sosto legatas (nuncijus,
internuncijus ar apaštališkasis delegatas). Išimtis — jei būtų skubota kuri
priežastis tuoj vykti. Tada pats dalykas pažymėtinas „in litteris discesso-
rialibus“.

d) Reikia pakankamai turėti pinigų nuvykti ir sugrįžti.

Atbulai, nereikia vietinio ordinaro ad guem sutikimo.

Kalbamąsias „litteras discessoriales“ duoti gali vietinis ordinaras.

Kalbamojo Konsistorinės Kongregacijos dekreto turi laikytis šie
kunigai:

1) Kurie vyksta iš Europos į Ameriką ar Filipinų salas.

2) Kurie eina pareigas ūkininkams ar kitiems darbininkams, emigruo-
jantiems ar jau išemigravusiems iš savo krašto kur kitur, neišskiriant nė
Europos.

Atbulai, kalbamasis dekretas nesaisto tų vienuolių, kurie, leidžiami
savo vyresniųjų, vyksta į savo namus Amerikoje.

Kas, nesilaikydamas kalbamųjų įstatymų, lengvavaikiškai ir arogantiš-
kai išemigruotų, tas nusikalstų. Už šį nusikaltimą bausmės yra: „Kunigai,
kurie, nesilaikydami tų įstatymų. lengvavaikiškai ir arogantiškai išemi-
„gruotų, tebūna pačiu įvykiu suspenduoti a divinis; jei jie vis dėlto drįstų
eiti šventas pareigas, tai teįkrinta į ireguliaritatę; tas bausmes atleisti
tegali ši Šv. Kongregacija (Konsistorinė)“ — S. C. Consist., decr. „Magis
semper“, 30 dec. 1918.

Dr. Pr. Venckus

Dievo apvaizda ir nuodeme

1. Apvaizdos apibrėžimas. — Pasaulio gyvenimas eina
pagal tam tikrą, Dievo nuo amžių nutartą planą. Tą Dievo planą, pagal
kurį skirtu laiku pasaulio veiksmai yra kreipiami tam tikra linkme, į vieną
bendrą pasauliui skirtą tikslą vedami, žmonės iprastai vadina apvaizda
arba, pilniau tariant, Dievo apvaizda. Nors tas žodis dažnai vartojamas,
bet apibrėžti jį nėra lengva. Norint duoti tikslesnį to žodžio apibrėžimą,
tenka sakytąjį žodį imti keleriopa prasme. Plačiausia prasme apvaizda yra
rūpinimasis daiktais, kad jie pasidarytų geresni, arba kad labiau atitiktų
siekiamąjį tikslą. Šiaip suprasta apvaizda gali būti taikoma ir dažnai net
taikoma ne tik Dievui, kuris rūpinasi visais kūriniais, bet taip pat žmo-
nėms, kurie rūpinasi savo daiktais ar žmonėmis. Siauresne prasme apvaizda
yra taikoma tik Dievui ir yra Dievo nuo amžių nustatytą kūrinių
tvarka, vedanti kūrinius į bendrąjį tikslą, ir drauge tos tvarkos Į v y k d y-
mas tam tikru metu. Tuo būdu į šią apvaizdos prasmę įskaitomas
ir nuo amžių Dievo turimasis planas (ratio ordinis rerum in finem), ir
drauge, galima sakyti, tarsi pirmojo dalyko padariniai, laike pasireiškias
kūrinių išlaikymas (conservatio), kiekvienam veiksmui teikiamoji natū-
ralinė pagalba (concursus naturalis), pats tvarkos įgyvendinimas
(gubernatio); šis plano įgyvendinimas bei pasaulio daiktų dirigavimas
laike apima taip gamtinę taip antgamtinę sritį, o ši pastaroji apima apreiš-
kima, atpirkimą ir t. t. Griežta prasme apvaizda yra Dievo proto aktas,
kuriuo sukurtieji daiktai tam tikra linkme yra kreipiami į galutinį tikslą.
Šv. Tomas ją apibrėžia šitaip: „Ratio ordinandorum in finem“!).
Apvaizdos Šv. Tomo apibrėžimas yra tikrai pamatuotas: ko Dievas nori,
jau tuo pačiu nori, kad visa būtų tvarkinga; bet pati tvarka nurodo reikia-
mą daiktų dispozicija tikslui siekti; konsekvenčiai pats daiktų tvarkymas
arba dirigavimas i tikslą suponuoja mintyje esančią tam tikrą forma arba
planą (ratio), pagal kurį tikslas ir siekiamas. Suprantamas dalykas, kad

1) 1, gu. 22, a. 1.

Dievo apvaizda ir nuodėmė 59

šiaip suprasta apvaizda Dievuje yra amžina ir drauge išvidinė. Be to, ją
jau tenka skirti nuo to, ką mes vadiname Dievo nuo amžių turimo plano
ivykdymu (executio ordinis) ; šis pastarasis yra ne amžinas, bet laikinis
(temporalis) ir jį tam tikra prasme galima laikyti apvaizdos griežta pras-
me padariniu. Tolimesnėje savo kalboje šia griežtąja prasme apvaizdą ir
imsime. Ji kaip tik labiau atitinka, be kitų, ir tuos du aspektus, pastebimus
kūriniuose; visuose kūriniuose mes matome du dalykus: pačius daiktus
pagal jų kiekvienam skirtą esmę ir ta paskirtį (ordo), kurią daiktai
turi bendram sankūros tikslui siekti. Taip daiktų esmės, taip jų paskirtis
pasaulio rate savo pamatą bei raciją jau nuo amžių turi pačiame Dievuje.
Pirmąsias mes vadiname egzempliarėmis idėjomis, antrąją — bendru
apvaizdos vardu. Ir vienos, ir antros yra Dievo prote; tačiau drauge sa-
ponuoja ir siekiamajj tikslą, kas praktiškai reiškia valios nusistatymą
pagal tuos planus skirtu metu veikti?).

Baigiant kalbą apie apvaizdos apibrėžimą, reikia pasakyti, kad ap-
vaizda griežta prasme priklauso betarpiškai vienam Dievui, o Dievo
apvaizdos vardu. Ir vienos, ir antres yra Dievo prote; tačiau drauge sa-
kūrinių; tokiu atveju Dievas savo planams vykdyti pasinaudoja ir kūri-
niais; tik tas kūrinių panaudojimas čia nereiškia Dievo neišsigalėjimo pa-
čiam vienam visą įvykdyti, tik parodo Dievo gerumą įtraukti ir kūrinius
bendradarbiauti Jo planų vykdyme. Be to, pasakytina dar tai, kad ap-
vaizda, priklausanti betarpiškai vienam Dievui, gali būti rūšiojama į ge-
neralinę, specijalinę ir specijaliausią. Tai priklauso nuo to, kuriuos prieš
akis ta apvaizda turi objektus: generalinė apvaizda — kai prieš akis turimi
visi kūriniai, specijalinė — kai prieš akis turimi išmintingi kürinjaj įr spe-
cijaliausia — kuri parodoma išrinktiesiems, teisiesiems.

2. Apvaizdos objektas arba apimtis. — Dievo apvaizda
apima visa, kas tik yra sukurta, drauge įskaitant laisvus ir būtinus kūrinių
veiksmus, gėrį ir blogį. Ši tiesa yra ne kokia filosofiška spekuliacija, bet
aiški teologinė tiesa. Šiai tiesai paremti Apreiškimas?) ir Bažnyčios Tė-
vait) pakankamai duoda medžiagos. Bet ne paslaptis, kad žmogaus protas,

2) B. Beraza, De Deo Creante, Bilbao 1921, 655: „Quo vero conceptus
providentiae clarius evadat, oportet accurate distinguere in Deo rationem provi-
dentiae, rationem legis aeternae et rationem ideae exemplaris; guandoguidem haec
tria per diversum respectum ad creaturas praedicantur de Deo. Profecto idea, lex,
providentia, si spectentur tantum prout relucent in mente divina, sic inter se dis-
tinguuntur: idea exemplaris est ratio divinae sapientiae in guantum exhibet formam,
ad cuius imitationem facienda est creatüra. — Lex aeterna est ratio divinae sapien-
tiae in quantum constituit normas quasdam generales, quibus creaturae iam factae
in suis actibus se accommodare debent. — Providentia est ratio divinae sapientiae
in quantum ordinat et dirigit singulas creaturas secundum legem in suos fines".

3) Mat. 6, 25 sq.; 10, 29 sq.; Apd. 14, 16 sq.; 17, 26; Zyd. 12, 6; Tob. 2; 12, 13
ir kt,
4) Irenaeus, Adv. haereses, L. II c. 26 n. 3; Gregorius Naz. Oratio
40, 45; Hieronymus, In Habacuc, L. I c. 1 n. 14.

60 Dr. Pr. Venckus

susidūręs iš vienos pusės su Dievo apvaizda ir iš kitos pusės su gyvenime
atsitinkančiomis nelaimėmis, sutinka tam tikrų sunkenybių; nevienam pa-
sidaro neaišku, kaip tuos du dalykus sutaikyti. Nors iš viso ne visados
lengva išspręsti šiuo reikalu konkrečias sunkenybes, bet pats Apreiš-
kimas duoda mums tam tikrus principus, kurie padeda derinti Dievo ap-
vaizdą su atsitikančiomis nelaimėmis. Kalbamieji principai yra, pvz.:
1) Fizinės nelaimės (mala physica) pačios nėra tokia blogybė, kokia yra
nuodėmė (malum morale), ir todėl Dievas gali jas leisti ir kartais jų norėti,
tuo siekdamas aukštesnio kūrinių gėrio; be to, Apreiškimas liepia
nepamiršti, kad negerovės bei nelaimės yra adominės nuodėmės pasekmė.
2) Žemiškos gėrybės yra vertintinos amžinybės akimis; jos eina tik prie-
monėmis aukštesniam ir galutiniam žmogaus tikslui pasiekti; todėl laimė,
kurią teikia žmogui turtas bei garbė, tėra tariamoji, jei tik žmogus nėra
vienybėje su savo Kūrėju; daug didesnę ramybę gali turėti tas, kuris, nors
ir neturi kišenėje aukso, bet turi širdyje Dievą. Čia galima prisiminti
Kristaus palyginimą apie turtuolį ir vargšą Lozorių. 3) Gyvenime ne vien
teisieji kenčia; be to, nei netikėlio laimė nesusidaro iš jo netikėjimo, nei
tikinčiojo nelaimės iš jo pamaldumo. 4) Vienos nelaimės kyla iš žmonių
laisvos valios; už šias patys žmonės ir atsako; kitos nelaimės, k. a. katastro-
fos gamtoje ir kt., nepriklauso žmonių; jos yra žemės keliauninko likimas
ir tam keliauninkui lieka tik mokėti jomis pasinaudoti. Bet ka-
dangi mūsų rašinio uždavinys nėra plačiai aiškinti Dievo apvaizdos ir
pasaulyje esančių nelaimių santykio, tai mes čia ir pasitenkiname, paminėję
keletą to klausimo principų“). Šioje vietoje mums labiau rūpi Dievo ap-
vaizdos santykis su nuodėme, arba su moraline blogybe (malum
morale). Klausimas čia ne tas, ar numatomoji nuodėmė gali sukliudyti
Dievui sukurti pasaulį: jei žmogus turi laisvą valią ir jei, ta valia piktanau-
dodamas, jis užsitarnauja reikiamą atpilda, tai tas parodo Dievo teisin-
gumą ir tuo pačiu vieną Jo tobulybę, — aišku, kad pasaulio tikslas (Dievo
garbė) yra atsiekiamas. Specijalus klausimas čia yra tas, kaip sutaikyti
Dievo apvaizdą ir nuodėmę, kuri taip pat priklauso Dievo apvaizdos.

3. Dievo apvaizda ir nuodėmė. — Apreiškimas sako, kad
Dievo apvaizdai priklauso ne tik kūriniai su savo laisvais ar nelaisvais
veiksmais, bet ir moralinė blogybė, t. y. nuodėmė. Į nuodėmę galima žiū-
rėti ir žiūrima trejopu požiūriu: viena, kaip į fizinį aktą; kaip žinome, kiek-
vienam fyziniam veiksmui padaryti žmogui reikia Dievo pagalbos; ar šei-
mininkas savo kambario duris rakins ar vagis tai padarys, taip vienas, taip
antras rankoms pajudinti, raktui pasukti reikalingi yra Dievo pagalbos;
kalbant apie Dievo apvaizdą, ši pagalba, teikiama bet kuriam žmogaus

5) Plačiau tuo klausimu lietuvių kalba žr.: A. Jakštas, Pikto problema,
Kaunas 1935; L. Tulaba, Kentėjimų problema, Kaunas 1937.

Dievo apvaizda ir nuodėmė 61

fiziniam veiksmui, yra lengvai sutaikoma su Dievo šventumu ir pačia ap-
vaizda; antra, į nuodėmę galima žiūrėti, kaipo į blogybę (malitia), kuri
savyje yra negera, bet, žiūrint į asmenį, ja padariusį, žiūrint į jo intencija,
ta blogybė negali būti laikoma piktu; tai yra tada, kai kas daro negera
darbą, nesuprasdamas, kad tai piktas darbas; šis atvejas taip pat nesunkiai
suderinamas su Dievo apvaizda; trečia, į nuodėmę galima žiūrėti, kaipo į
tokią moralinę blogybę, kurią padariusiam tenka laikyti piktu, kurio tokiu
atveju negalima pateisinti nekaltumo. Čia turime tikra prasme blogį, kurį
lotyniškai vadiname „peccatum formale“. Apreiškimas sako, kad ir tokios
nuodėmės yra Dievo apvaizdos žinioje. Čia todėl ir kyla specijali sunke-
nybė, kaip tuos du dalykus (apvaizdą ir nuodėmę) suderinti.

Kad Apreiškimas moko, jog kalbamosios nuodėmės yra Dievo apvaizdos
žinioje, mes galime matyti, pvz., iš šių Šv. Rašto vietų: apie nužudymą
Mesijo šv. Petras sako šitaip: „Jį, kurs Dievo nustatytu nutarimu ir pra-
žinojimu buvo išduotas, jūs prikalėte neteisiųjų rankomis ant kryžiaus
ir nužudėte“?). Šv. Petras kitoje vietoje apie Eroda ir Pilota sako: „Nes
iš tikrųjų šitame šventajame mieste susiėjo krūvon prieš tavo šventąjį
tarną Jėzų, kurį tu patepei, Erodas, Pontijus Pilotas su pagonimis ir
Izraelio giminėmis padaryti, ką tavo ranka ir tavo nutarimas buvo paskyrę
ivykti“”). Šios ir kitos Šv. Rašto vietos rodo, kad kai kada žmonių pikti
veiksmai priskiriami Dievo nutarimams. Panašią mintį kelia ir Bažnyčios
Tėvai, spręsdami klausimus: kodėl Dievas pirmiesiems tėvams davė tokį
įsakymą, kurį pramatė, kad jo neišpildys; kodėl Kristus Judą paskyrė
apaštalu, nors pramatė jo išdavikišką darbą; kodėl Dievas leido į pasaulį
žmones, kurių amžina pražūtis nuo amžių Jam žinoma ir t. t. Taip pat pats
abstraktus galvojimas remia tiesą, kad žmonių nuodėmės irgi priklauso
Dievo apvaizdai ir jos žiniai: jei Dievo apvaizda yra tobula ir tikra, tai
turi apimti visa tai, nuo ko daug priklauso žmogaus likimas. Tačiau, kaip
žinoma, nuodėmė žmogaus gyvenime vaidina didelį vaidmenį; todėl seka,
kad toks dalykas, kaip nuodėmė, taip pat yra Dievo apvaizdos žinioje.
Jei taip, tai suprantamas ir tas didelis klausimas ir drauge nevieno
prote susidariusi sunkenybė, kaip tuos du dalykus (apvaizdą ir nuodėmę)
sutaikyti. Sprendžiant sakytąją sunkenybę, tenka pasakyti šias kelias pa-
skirai paimtas mintis:

1) Aišku, kad Dievas negali norėti nuodėmės pačios; tai griežtai
prieštarautų Jo šventumui; nuodėmė yra ne kas kita, kaip nusigręžimas
nuo vyriausio gėrio — paties Dievo.

2) Dievas negali norėti nuodėmės ir kaipo priemonės kuriam
nors geram tikslui pasiekti. Šv. Povilas teisingai sako: „Neturime daryti

9) Apd. 2, 23.
7) Apd. 4, 27—28.

62 Dr. Pr. Venckus

pikta, kad iš to būtų gera“*). Ir tai visai suprantama: vienintelis pamatas,
dėl ko Dievas ko nori, yra Jo paties gerumas; bet toks pamatas, aišku,
jau metafiziniu būtinumu neprileidžia jokio noro panaudoti priemone sa-
vyje nedorą dalyką, nors ir geriausiam tikslui pasiekti").

3) Kai sakome, kad ir nuodėmė yra Dievo apvaizdos žinioje, tai su-
prantame taip, kad Dievas, nors nuodėmės pozityviai ir betarpiškai nenori,
bet gali leisti jai įvykti, gali jos nesukliudyti; lotyniškai pasa-
kytume, kad jų atžvilgiu čia Dievas „permissive se habet“. Aiškus daly-
kas, jog Dievas turi galios neprileisti nuodėmės; bet tokiu atveju suvaržytų
laisvą žmogaus valią, dėl ko, be abejo, nukentėtų laisva žmogaus prigimtis
ir, be to, būtų atimtas stiprus pamatas nuopelnams danguje pelnyti.

4) Reikia tuoj pabrėžti, kad Dievas, jau leisdamas nuodėmę, vis dėl-
to leidžia tik, remdamasis pakankamu motyvu. Prileista įvyk-
dyti ir padaryta nuodėmė priklauso Dievo apvaizdai ta prasme, kad ta
nuodėmė iš lauko (ne iš vidaus) yra nukreipiama į kurį nors vi-
suotinį gėrį. Reikia manyti ir net tvirtinti, kad, jei padaryta nuodė-
mė jokiu būdu iš lauko negalėtų kam nors pasitarnauti, Dievas tos nuo-
dėmės prileisti negalėtų. Iš čia suprantami darosi ir tie anksčiau Apaštalų
Darbuose minėtieji nusižengimai, kurie įvyko, kaip ten sakyta, Dievo
nutarimu. Sakytieji tekstai nori čia pabrėžti, kad žydų, Erodo ir Piloto
nusižengimai Kristui yra padaryti, Dievui leidžiant ir tai iš lauko
kreipiant bei jungiant su kitu gėriu.

5) Jokiu būdu vis dėlto negalima pamiršti, kad ta prileista nuodėmė,
kuri žinoma Dievo apvaizdai ir drauge yra iš lauko jungiama su bet kuriuo
gėriu, nepadaro to, kad tas gėris, su kuriuo prileista nuodėmė jungiama,
būtų tos nuodėmės prileidimo tikslo priežastis. Čia aiškiai pabrėžiame,
kad tas gėris, su kuriuo prileidžiamoji nuodėmė jungiama, jokiu būdu nėra
causa finalis permissionis, bet tėra jos sąlyga sine gua
non. Dievas leidžia nuodėmę, nes pramatė, kad, įvykus nuodėmei,
pačiam Dievui taip tvarkant, bus iš to kas nors gero ir pasauliui. Čia nerei-
kia užmiršti ne tik atskirų asmenų bei daiktų gėrio, bet reikia labai stip-
riai turėti galvoje ir visumos gėrį, kuris, suprantama, yra daug didesnis
už pirmąjį. Atsitinka, kad atskiras asmuo bei daiktas turi nuoskaudą, bet
visumos gėris gali nuo to padidėti. Šiokiu tokiu pavyzdžiu galima paimti
kūno organizmą, kuriame ne kartą viena jo dalis pavargsta viso organizmo
labui.

6) Būdai, kuriais nuodėmė yra jungiama su išoriniu gėriu, gali būti
įvairūs. Labiausiai čia pažymėtina proga (occasio). Yra gėrybių, kurios

£) Rom. 3, 8,

9) Plg. L. Lercher, Institutiones Theologiae dogmaticae, Oeniponte 1924,
ii 125

Dievo apvaizda ir nuodėmė 63

suponuoja pikta, kaipo progą sau rastis, pvz., atgaila, kankinio mirtis,
baimė ir t. t.

Tokiu būdu iš anksčiau kalbėtojo dalyko seka, kad nuodėmė (malum
morale) neprieštarauja Dievo apvaizdai, Jo išminčiai, nes iš vienos pusės
ta nuodėmė yra prileidžiama ne be tam tikrų racijų ir iš antros pusės ji
surišama su kokiu nors gėriu pasauliui.

Bet pasakius, kad nuodėmę galima sutaikyti su Dievo apvaizda, lieka
dar klausimas, ar toks pasaulis, kuriame randasi nuodėmė, yra sutaikomas
su Dievo galybe ir gerumu. Atsakant į šį klausimą, tenka atsakyti į ben-
dresnį klausimą, ar iš viso pasaulis gali būti geresnis, negu šiandien yra,
kitaip tariant, tenka tarti žodį apie pasaulio optimizmą. Kalbant šiuo klau-
simu, reikia pažymėti štai ką:

1) Jei dabartinio pasaulio nelyginame su galimais pasauliais, gali-
me sakyti, kad dabartinis pasaulis yra labai geras, kaip panašiai galime
pasakyti, jog Karo Muziejaus rūmai, nelyginant su kitais galimais to paties
tikslo rūmais, yra labai gražūs.

2) Dabartinis pasaulis yra labai geras, kreipiant Au įjopriežastį,
kuria šiuo atveju eina Dievas, ir į tikslą, kuris yra ne kas kita, kaip
Dievo garbė.

3) Žiūrint į dabartinį pasaulį pagal jo ontologinį tobulumą,
reikia pasakyti, kad pasaulis nėra pats geriausias. Ir visai suprantama: kiek-
vienas kūrinys yra ribotas, o turint vieną riboto tobulumo daiktą, visados
galima prileisti, kad gali būti kitas, nors ir ribotas, bet tobulesnis; be to,
Dievo galybė yra begalinė ir neišsemiama; todėl sukurtas bet kokio tobu-
lumo daiktas negali išsemti Dievo galybės; tuo tarpu, jei tvirtintume, kad
šis pasaulis esąs pats geriausias, turėtume sakyti, kad tuo pačiu esanti iš-
semta ir pati Dievo galybé!?).

Tačiau pakanka to, kad pasaulis, imant jį visoje jo pilnumoje, yra ge-
ras. Jis visai gerai parodo žmonėms taip Dievo galybę, taip Jo išmintį.

Jei dar specijaliai kalbėsime apie nuodėmės buvimą pasaulyje, tai čia
irgi tenka pasakyti, kad nuodėmės faktas ir tai tokiomis sąlygomis ir tokiose
aplinkybėse, kurias anksčiau minėjome, neprieštarauja Dievo išminčiai:
nors nuodėmė pati yra piktas dalykas ir todėl Dievas pozityviai jos nenori,
tačiau reikia manyti ir sakyti, kad ta atskiro asmens nuodėmė yra
minus malum (mažesnė blogybė), nekaip netekimas visam pa-
sauliui tų gėrybių, kurios Dievo apvaizdos tvarka ateina atskirų
asmenų nuodėmės proga. Šiame dalyke tenka sverti atskirų asmenų gėrį
bei blogį su viso pasaulio gėriu bei nuostoliu. Atskiram asmeniui kuri
nors blogybė, be abejo, gali būti „maius malum“ (didesnė blogybė), bet

10) Plg. G. Huarte, De Deo creante et elevante, Romae, 81—82.

64 Dr. Pr. Venckus

visam pasauliui ji gali būti, „minus malum“, nekaip netekti pasauliui gė-
rybių, sekančių atskirų asmenų nuodėmės proga. Iš sakytojo dalyko da-
rosi suprantama, kodėl nevienas sako, kad pasaulis būtų mažiau tobulas,
jei jame nebūtų nuodėmės. Kai kas nori sakyti, kad ši paskutinioji nuo-
monė esanti „communis sententia scholasticorum“!!),

Šios temos proga gali kilti svarstomajam dalykui artimas klausimas,
būtent, jei visa priklauso Dievo apvaizdos, tai kaip suprasti maldą, kurią
žmogus prašo Dievą atitolinti nelaimes, saugoti nuo pikto ir t. t. Šį naujai
iškeltą klausimą gražiai paaiškina šv. Tomas. Jis sako, kad Dievo apvaiz-
da numato ir tvarko ne tik padarinius, bet taip pat priežastis, kurios tuos
padarinius gamina, drauge ir jų tvarką. O tų priežasčių eilėje yra ir žmo-
gaus veiksmai. Todėl ne kartą žmogus turi atlikti tam tikrus veiksmus ne
tam, kad jis tais veiksmais pakeistų Dievo apvaizdos planus, bet tam, kad
kalbamaisiais veiksmais prisidėtų prie pagaminimo padarinių, kuriuos Dievo
apvaizda yra numačiusi. Panašus yra ir maldos dalykas: žmogus melsdama-
sis prašo Dievą ne planus pakeisti, bet to, ką Dievas nuo amžių yra numatęs
dėl tų maldų žmogui suteikti!?). Tiesa, daug gėrybių Dievas teikia žmo-
nėms ir iš savo maloningumo, nelaukdamas, kol bus prašomas, bet dalį
gėrybių numatė suteikti jų prašantiems; tai padarė mūsų pačių naudai,
būtent, kad prisimintume Dievą, visų malonių teikėją, kad turėtume progos
sužadinti savyje didesnį pasitikėjimą ir prisirišimą Jam. Dievas iš meilės
žmonėms, kurdamas pasaulį, taip visa sutvarkė, jog būtų galima pasireikšti
žmogaus laisvai valiai. Kūrėjui, matoma, rūpėjo kūdikiškas žmonių san-
tykis su Dievu. Maldoje tas santykis stipriausiai ir pasireiškia. Čia asmenų
reliacija. Kūrėjas tas maldas išklauso (suppositis supponendis).

11) Plg. B. Beraza, De Deo creante, 703—717.

12) 2, 2, c. 83, a. 2: „Considerandum est, quod ex divina providentia non solum
disponitur, gui effectus fiant, sed etiam ex guibus causis et guo ordine proveniant.
Inter alias autem causas sunt etiam quorumdam causae actus humani. Unde opertet
homines agere aligua, non ut per suos actus divinam dispositionem immutent, sed
ut per actus suos impleant guosdam effectus secundum ordinem a Deo dispositum,
et idem etiam est in naturalibus causis. Et simile est etiam in oratione; non enim
propter hoc oramus, ut divinam dispositionem immutemus, sed ut id impetremus,
quod Deus disposuit per orationes esse implendum",

Biblijografija
(Bibliographia)

SV. RASTAS, S. ĮSTATYMAS

Biernacki J. Ksiegi Psalmów oraz Piešni nad Piešniami (Nowy
przekład według Wulgaty i tekstu hebrajskiego), Lódz 1937, 254--VI
in 16°.

Closen G. E, Die Sünde der „Söhne Gottes“ (Gen. 6, 14) (Ein
Beitrag zur Theologie der Genesis), Roma 1937, XVIII-+258 in8°, 45 lir.

Veikalas yra Šv. Rašto doktorato disertacija, apginta Romos Biblinia-
me Institute Romoje. Tai platus, gilus ir įdomus komentorius Pradž.
6, 1A.

Rašinys suskirstytas: I. Erste philologische Erklärung der einzelnen
Worte und Verse Gen. 6, 1—4; II. Tiefer führende exegetische Probleme:
1. Die Engeltheorie, 2. „Sethiten und Kainiten“, 3. Die „algemein - mensch-
illidhe*^ Deutung von Gen. 6, 2, 4. Der Sinn der 120 Jahre, 5. Die Nephi-
lim; III. Abschiessende literarische und theologische Fragen.

Condamin A, Le livre de Jérémie?, Paris 1936, XLV-1-380 in8“.

De Sacra Scriptura in universum? (Institutiones Biblicae scholis ac-
comodatae, I 1—4), Roma 1937, XIV--534 in 8°, 6 tab., 34 lir.

Veikalo dalys yra šios Romos Biblinio Instituto dėstytojų parašy-
tos knygos: 1. A. Merk, De Inspiratione Sacrae Scripturae (13—96).
Čia kalbama apie įkvėpimo faktą, prigimtį, apimtį, Šv. Rašto neklaidin-
gumą ir įkvėpimo kriterijus. 2. I. Ruwet, De Canone (97—157). Ši
knyga yra Senojo ir Naujojo Įstatymo kanono istorija. Prie jos yra pri-
jungtas priedas: I. B. Frey, De libris apocryphis (158—210). 3. A.
Vaccari, De Textu (217—338). Čia kalbama apie originalinį Senojo
ir Naujojo Įstatymo tekstą, vertimus ir teksto kritiką. 4. De Interpre-
tatione (339—522). Ši knyga turi dvi dalis: A. Fernandez, Herme-
neutica (339—466), kuri yra suskirstyta: noematica, heuristica, propho-
ristica, ir A. Vaccari, Historia Exegeseos (467—522).

Fischer I, Das Buch Isaias übersetzt und erklärt (Die Heilige
Schrift des Alten Testamentes VII 1/1), Bonn 1937, XI-+262 in 8°,
8 mark.

66 Biblijografija

Šis Izaijo kn. pirmosios dalies (Iz. 1—39) komentorius priklauso
„Bonner Bibel" S. Įstatymo komentorių serijai. Komentorius pagal
„Bonner Bibel“ užsibrėžtą tikslą yra trumpas. Trumpas ir komentuo-
jamų knygų įvadas, kurs yra įdedamas kiekvieno komentoriaus pradžioje.
Todėl šios serijos komentoriai nepasižymi didesniu gilumu.

Jau daug S. Įstatymo kn. komentorių yra šioje serijoje išleistų. Ne-
iškomentuotos liko dar šios knygos: Kronikų, Ezdro, Nehemijo, Tobijo,
Juditos, Esteros, antroji Izaijo kn. dalis ir antroji Mažųjų Pranašų kn.
dalis. Šių knygų komentoriai jau ruošiami ir greit bus išleisti.

Heinisch P., Das Buch Numeri übersetzt und erklärt (Die Hei-
lige Schrift des Alten Testamentes II 1), Bonn 1936, XIII+141 in 8°,
1. Kartenskizze, 4,80 mark.

Tai vienas iš „Bonner Bibel“ S. Įstatymo komentorių serijos.

Holzhey K., Iahwe, der Gott Israels (Sein Kampf gegen die frem-
‚den Götter von Mose bis Christus) (Alttestamentliche Abhandlungen
XII 4), Münster i. W. 1936, XII--188 in 8°, 9,20 mark.

Veikalas yra labai naudingas gilesniam biblinės S. Įstatymo teologi-
jos pažinimui.

Jean Ch.-F., Le milieu bibligue avant Jėsus - Christ, III: Les idėes
religieuses et morales, Paris 1936, XXXIX--727 in 8°, 80 tab., 130 fr.

Kitt el R., Biblia Hebraica?, Stuttgartiae 1937, XL--1434 in 8°,
10 mark.

Šis naujas ir žymiai patobulintas leidimas nuo ankstybesnių leidimų
skiriasi ypač štai kuo: 1) Didesnis knygos formatas ir didesni hebrajiškų
raidžių typai. 2) Teksto kritikos aparatas, įdėtas kiekvieno puslapio
gale, yra padalintas į du skyrius: a) paprasti teksto varijantai ir maža te-
reikšmingi skirtumai sudaro viršutinę kritikos aparato dalį; b) teksto
skirtumai tikrąja prasme ir šiaipjau reikšmingesni dalykai įeina į apatinį
to aparato skyrių. 3) Pats teksto kritikos aparatas nėra tik ankstybesnių
leidimų aparato kopija, bet yra iš naujo gerai peržiūrėtas ir pataisytas. 4)
Visiškai nauja masoretinio teksto forma ir masaros pridėjimas.

Köppel R., Zur Urgeschichte Palästinas (Eine Übersicht aus Ge-
ologie, Prähistorie und Archäologie), Roma 1937, VIII -65--12* in 4°,
12 Tafeln, 55 lir.

Veikalas, galima sakyti, užima žymiausią vietą Palestinos priešisto-
riją liečiančių rašinių eilėje.

Lavergne C. Guide Pratique de Chronologie Biblique, Paris
1937, 80 in 8°, 24 fr.

Sis trumpas ir praktinis biblines chronologijos vadovelis tikrai pa-
tenkina Šv. Rašto studijozy norus. Ir pasaulinės, ir biblinės istorijos įvy-
kiai kartu yra jame taip paskirstyti, kad kiekvienas puslapis iš kairės
patiekia chronologinę vieno atskiro amžiaus įvykių eilę, o puslapyje

Biblijografija 67

iš dešinės ši medžiaga yra iliustruojama geografiniais žemėlapiais ir
schemomis. Taigi, dėl rankvedžio naudingumo nėra jokio abejojimo.

Dėl veikalo turinio pastebėtina tai, kad autorius yra palankus trum-
pesniajai chronologijai ir tendencijoms jungti biblinę chronologiją su
pasaulinės istorijos įvykiais. Tai, žinoma, nėra peiktina. Tik pažymėti-
na, kad 34 psl. autorius Abraomo epochą sujungia su Hammurapi kara-
liaus laikais (apytikriai dėl tapatybės vardu: Amraphel ir Hammurapi).
Reikia pasakyti, kad dėl šios tapatybės yra galima rimtai abejoti. Taip
pat nėra tikra, kad Abraomo epocha buvo dvidešimtasis amžius pr. Kr. Pa-
stebėtina ir tai, kad 36, 38 ir 40 psl. trūksta Huritų (Hurri) tautos ir jų
valstybės. O kai autorius 6 psl. žmogaus sutvėrimo datą žymi „vers Van
500.000“, tai reikia pastebėti, kad tai tiek pat tereiškia, kai kas tą faktą
jungtų su 50.000 arba 800.000 metais.

Lippl I — Theis I, Die zwölf Kleinen Propheten: 1 Hälfte:
Osee Joel Amos Abdias Jonas Michäas übersetzt und erklärt (Die Heili-
ge Schrift des Alten Testamentes VIII 3/1), Bonn 1937, XII+227 in 8°
7 mark.

Veikalas yra naujausias „Bonner Bibel“ S. Įstatymo komentorių se-
rijos.

O'Neill G., The Psalms and the Canticles of the divine Office, Mil-
waukee 1937, XVII -311 in 8°, 3 dol.

Veikalas yra psalmių ir brevijoriuje įdėtų S. ir N. Įstatymo giesmių
(cantica) vertimas iš orginalinio Šv. Rašto teksto. Vertimą lydi trumpos
įvedamosios pastabos prie atskirų psalmių bei giesmių ir sunkiau supran-
tamų jų vietų paaiškinimai.

Pannier E., Les Psaumes traduits et commentės (La Sainte Bible
V), Paris 1937, XLVL--600 in 8°.

Šios Šv. Rašto komentorių serijos veikaluose yra įdėtas lotyniškas
aiškinamos knygos tekstas, prancūzų kalba vertimas iš originalinių tekstų
ir labai geras egzegetinis bei teologinis komentorius.

Rehm M., Textkritische Untersuchungen zu den Parallelstellen der
Samuel — Königsbücher und der Chronik (Alttestamentliche Abhandlun-
gen XIII 3), Münster i. W. 1937, X-+148 in 8°, 7,50 mark.

Veikalas — žymus S. Įstatymo teksto kritikos rašinys.

Simon H. — Prado I., De Veteris Testamenti Doctrina sive De Lib-
ris Didacticis V. T. (Praelectiones Biblicae ad usum scholarum Vet.
Test. II), Torino — Madrid 1937, XV-+275 in 8°, 20 lir.

Veikalas yra didaktinių S. Įstatymo knygų įvadas ir tų knygų parinktų
svarbesnių tekstų komentorius. Pradžioje šis tas pasakyta apie hebrajų
poeziją. Toliau kalbama apie didaktines S. Įstatymo knygas atskirai.
Kalbama ne ta eile, kuria šios knygos įprastai yra sudėtos Šv. Rašto
leidiniuose, bet taip, kaip jas jungia ar skiria jų turinys arba literalinė

68 Biblijografija

forma. Kiekvieną didaktinę knygą atskirai nagrinėjant, veikale yra patie-
kiamos pirma tos knygos „guaestiones isagogicae“, o paskui betarpiškai
eina „notationes exegeticae“.

Veikalas yra skirtas teologijos studentams Šv. Rašto vadovėliu. Pasi-
žymi praktiškumu ir trumpumu. Be to, išlaikytas naujas egzegezės meto-
dikos reikalaujamas metodas, kuriuo Šv. Rašto knygų įvadas yra neatski-
riamas nuo tų pačių knygų egzegezes.

Tromp S., De Sacrae Scripturae Inspiratione?, Roma 1936, 163 in 8°.

Veikalas yra vienas iš naujausių ir geriausių Šv. Rašto įkvėpimo klau-
simą nagrinėjančių rašinių. Turi šiuos skyrius: I. De facto Inspirationis,
II. De natura Inspirationis, III De libro inspirato. Medžiaga išdėstyta
tezėmis ir jų įrodymais. Veikalas yra skirtas teologijos studentams, kaip
kalbamojo klausimo „liber textus". Jis tam reikalui labai tinka. Pasižymi
trumpumu.

Vaccari A. I Salmi tradotti dall'ebraico con la Volgata di fronte,
Torino 1936, XII+596 in 24°, 10 lir.

Wutz F. Systematische Wege von der Septuaginta zum hebräi-
schen Urtext, Stuttgart 1937, XXII+1027 in 8°, y

Ziegler I, Untersuchungen zur Septuaginta des Buches Isaias
Alttestamentliche Abhandlungen XII 3), Münster i. W. 1937, VIII+220
in 8°,

Lic. P. Kučinskas
SV. RASTAS, N. ĮSTATYMAS

Elinzler I. Die neutestamentlichen Berichte über die Verklärung
Jesu (Neutestamentliche Abhandlungen XVII 4), Münster i. W. 1937,
XX--170 in 8°, 6,38 mark.

Bonsirven L, Epitres de Saint Jean? (Verbum Salutis IX), Paris
1936, 310 in 16°.

Tai įvadas, vertimas ir komentorius trijų šv. Jono laiškų. Komentorius
trumpas, bet pakankamai gilus ir t. t.

Braun F.—M., La sépulture de Jésus (A propos de trois livres ré-
cents), Paris 1937, 85 in 8°,

Veikalas turi dvi dalis. 1 dal. yra geras komentorius tų N. Įstatymo
tekstų, kuriuose pasakojama apie Jėzaus palaidojimą. 2 dal. yra plati kri-
tika trijų naujų Jėzaus palaidojimą klaidingai aiškinančių nuomonių:
1) „La fosse commune“ veikaluose: A. Loisy, La naissance du christia-
nisme, Paris 1933, 113, ir C. Guignebert, Jėsus, Paris 1933, 615; 2) „La
double sépulture“ veikale G. Baldenspenger, Le tombeau vide, la légende
et l'histoire, Paris 1935, 19ss.; 3) „La sépulture rituelle“ veikale M. Gogu-
el, La foi à la rėsurrection de Jésus dans le christianisme primitif, Paris
1933, 121 ir 154.

Biblijografija 69

Chapman I. — Barton I. M. T., Matthew, Mark and Luke (A Study
in the Synoptic Gospels), London 1937, XXV--312 in 8°.

Haugg D. Die zvei Zeugen (Eine exegetische Studie über Apok.
11, 1—13) (Neutestamentliche Abhandlungen XVII 1), Münster i. W.
1936, VIII+140 in 8°, 6,90 mark.

Höller I., Die Verklärung Jesu (Eine Auslegung der neutestament-
lichen Berichte), Freiburg in Br. 1937, XVI-+236 in 8°, 4,50 mark.

Veikale yra moksliškai nagrinėjami N. Įstatymo tekstai, kurie kalba
apie Jėzaus atsimainymą ir t. t.

Holzmeister U., Commentarium in Epistulas SS, Petri et Iudae, I:
Epistula prima S. Petri (cum vita ipsius Apostoli). (Cursus Scripturae
Sacrae III 13/1), Paris 1937, XVI--422 in 8°, 60 fr.

Šis pirmasis autoriaus užsibrėžto plataus šv. Petro ir Judo laiškų
komentoriaus tomas yra padalintas į dvi dalis. Pirmoji įvedamoji dalis
sudėta iš dviejų ilgų traktatų: 1. Vita S. Petri Apostoli (1 — 77) ir 2.
Introductio in primam S. Petri epistolam (79 — 182). Antroji dalis yra
šv. Petro Apaštalo pirmojo laiško komentorius. Ji suskirstyta į šiuos
skyrius: 1. Monita ob motivum beneficiorum divinorum proposita (1 Petr.
1, 3 — 2, 10); 2. Exhortationes ex motivo salutis proximi propositae
(2, 11 — 4, 4); 3. Apostolus fideles exhortatur, ut iudicium divinum
timentes bene vivant (4, 5 — 5, 11).

Veikalas parašytas moksliškai, giliai, išlaikyti visi egzegezės meto-
dikos reikalavimai ir yra ne tik naujausias, bet ir geriausias šios rūšies lite-
ratūroje.

Pirmosios šio tomo dalies pirmasis traktatas yra išleistas ir atskira
knyga: U. Holzmeister, Vita S. Petri Apostoli, Parisiis 1936, 80 in
6°. Čia surinkta visa, ką tik galima sužinoti apie šv. Petro gyvenimą iš tie-
sioginių šaltinių.

Holzner I. Paulus (Ein Heldenleben im Dienste Christi in regi-
gionsgechichlichem Zusammenhang dargestellt), Freiburg in Br. 1937,
X--485 in 8°, 47 Abbildungen, 8 Textzeichnungen und 1 Übersichtskarte,
5,60 mark.

Šv. Povilo atsivertimo data, daugumos mokslininkų nuomonk, yra
37 m. po Kr. Devyniolikos šimtų metų nuo šio įvykio sukaktuvėms pa-
minėti yra parašyta ši plati Tautų Apaštalo gyvenimo monografija. Apaš-
talo gyvenimas joje suskirstytas štai kaip: 1. Jugend — und Vorberei-
tungsjahre; 2. Jahre des Reifens. Erste Missionsversuche; 3. Die erste
Missionsreise; 4. Der Kampf um die Freiheit; 5. Die zweite Missionsrei-
se; 6. Die dritte Missionsreise; 7. Der Gefangene Christi; 8. Das Wort
Gottes ist nicht gefesselt; 9. Letzte Reisen und Briefe; 10. Das Ende.

Veikalas yra pritaikytas ne tiek mokslininkams, kiek platesnei švie-
suomenei. Parašytas gražiu stiliumi.

79 Biblijografija

Kadić A. De sensu messianico S. Matthaei, Romae 1937, VIII+35
in 8. SS "

Rašinys yra ištrauka teologijos doktorato disertacijos, apgintos Gri-
galiaus universitete Romoje. Turi dvi dalis: 1. Ideae messianicae tempore
Christi vigentes in populo Israel. Čia išdėstytos mesijinės Izraėlio tau-
toje buvusios idėjos apie Mesijo pirmataką, patį Mesija ir mesijine kara-
lystę. 2. Adimpletio prophetiarum in vita Iesu Christi. Čia iškomentuotos
tos šv. Mato Evangelijos vietos, kuriose evangelistas cituoja mesijines
įvykusias pranašystes. Rašinio tikslas yra parodyti: „quanta fuerit inter
vaticinia, guibus evangelista iure utitur, et Iudaeorum coaevorum mentem
discrepantia“ (35 psl.).

Veikalėlis įneša nevieną naują mintį į šv. Mato Evangelijos egze-
gezę. Autorius rašo lengvu, gražiu ir trumpu stiliumi.

Ketter P. — Mo litor H., Die kleinen Paulusbriefe (Die Heilige
Schrift für das Leben erklärt XV), Freiburg in Br. 1937, XII+412 in 8°,

Veikalas yra naujausias „Herders Bibelkommentar* Šv. Rašto ko-
mentorius.

»Herders Bibelkommentar“ serijos komentoriai pritaikyti gyvenimui
ir platesnei visuomenei skelbia šiandieninio Sv. Rašto mokslo nustatytus
ir tikrus davinius.

Larrañaga V. L'Ascension de Notre Seigneur, Roma 1938,
XVI--662 in 8°.

Merk A, Novum Testamentum graece et latine, apparatu critico
instructum, Romae 1938, 44°+853X2 in 16°, cum 4 tabulis geographicis,
impressum in charta tenui, manu ligatum in tela, 24 lir.

Tai naujausias, geriausias ir vartoti patogiausias kritiškas N. Įstatymo
leidinys. Įvedamoje leidinio dalyje yra įdėti lotyniško ir graikiško N.
Įstatymo teksto kodeksų katalogai. Kiekvieno puslapio išnašose yra pa-
žymėti kodeksų tekstų varijantai. Leidinio gale yra pridėti Jeruzalės
ir Palestinos žemėlapiai. Apskritai, leidinyje yra išlaikyti visi teksto
kritikos reikalavimai.:

Nielen I. M, Gebet und Gottesdienst im Neuen Testament (Eine
Studie zur biblischen Liturgie und Ethik), Freiburg in Br. 1937, XXIV+
356 in 8°, geheftet, 7,60 mark., in Leinen 9 mark.

Veikalas turi dvi dalis: 1. Geschitliche Voraussetzungen des Gottes-
dienstes im Neuen Testament; 2. Die Gestaltung des Gottesdienstes im
Neuen Testament.

Salmon P., La Rėvision de la Vulgate: etat dees travaux, difficultės
et résultats (Conférence donnée à l'Institut Biblique de Rome le 24 Jan-
vier 1937), Roma 1937, 35 in 8,

S. Paolo: la Conversione, la Figura e la Dottrina (Conferenze te-

Biblijografija 71

nute nella VI settimana biblica — Roma 1936 — dai professori di S. Scrit-
tura nei seminari d'Italia), Roma 1937, VI+249 in 8? 20 lir.

Italijos kunigų seminarijų Šv. Rašto dėstytojų 1936 m. suvažiavimo,
vad. „settimana biblica“, apie šv. Povilą paskaitų rinkinys: 1) T. da Cas-
tel S. Pietro, La conersione di Saulo (1 — 29); 2) A. M. Vitti,
I doni soprannaturali dell'anima di S. Paolo (31 — 52); 3. L. Tondelli,
Tradizione, rivelazione e formazione personale nel pensiero di S. Paolo
(53 — 69); 4) P. de Ambroggi, Il primato di San Pietro secondo
S. Paolo (71 — 97); 5) B. M. Palaia, L'apostolato nel pensiero e nel
cuore di S. Paolo (99 — 142); 6) A. M. V itti, L'Ascensione nella lettera
agli Ebrei (143 — 168); 7) V. Jacono, Il Battesimo in S. Paolo
(169 — 194); 8) F. S. Porporato, Idea centrale della giustificazione
in S. Paolo (195 — 224); 9) A. M. Vitti, Stralci dall'ultima letteratura
su S. Paolo (225 — 248).

Vógtle A, Die Tugend — und Lasterkataloge im Neuen Testament
exegetisch, religions — und formgeschichlich untersucht (Neutesta-
mentliche Abhandlungen XVI 4—5), Münster i. W. 1936, XVIII--253
in 8°,

Zarb. M. II Canone Biblico (Letture Bibliche tenute al Circolo
Filosofico di Studi — Tomistici), Roma 1937, VI--264 in 8°, 12 lir.

Tai autoriaus konferencijos pasaulininkams inteligentams. Veikalo
turinys: 1. La Bibbia nella Critica Protestante; 2. Libri Sacri e Libri
Profani; 3. Libri Sacri e Canonici; 4. I Libri Canonici presso gli Ebrei;
5. Canone Palestinese e Canone Alessandrino; 6. La formazione del Ca-
none dell'Antico Testamento; 7. I Libri del Nuovo Testamento; 8. La
formazione del Canone del Nuovo Testamento.

Veikalas parašytas populiariai: norėta išvengti moksliniuose veika-
luose vartojamo grynai mokslinio metodo ir praleisti labiau subtylūs na-
grinėjamosios medžiagos klausimai. Tinka platesnei šviesuomenei. Šis vei-
kalas, galima sakyti, yra populiarizacija pirmiau to paties autoriaus pa-
rašyto labai plataus ir grynai mokslinio veikalo: De Historia Canonis
Utriusque Testamenti?, Romae 1934, 567 in 8°, 35 lir.

Zerwick M., Untersuchungen zum Markus — Stil (Ein Beitrag
zur stilistischen Durcharbeitung des Neuen Testamentes), Roma 1927,
XII-+146 in 8°, 38 lir.

Veikalas yra specijalus ir nagrinėja šv. Morkaus Evangelijos stilių.
Turi keturias dalis: 1. Kai und Sė als Satzverbindung; 2. Direkte und
indirekte Rede; 3. Zum Gebrauch der Tempora; 4. Zuz Wort — und
Gedarkenfolge.

Lic. P. Kučinskas

72 Biblijografija
‚APOLOGETIKA IR DOGMATINE TEOLOGIJA

Bohlin T. Der Unabweisbare (Eine Einführung in die religiöse
Frage), München 1937, 148 in 8?, 2,50 mark.

Veikalas verstas i$ švedų kalbos. Autorius — protestantas. Veikalo
tikslas padėti inteligentui pasaulininkui surasti idėjų kelią. Autorius
kelia daug įdomių klausimų. Be kitų įdomiai traktuojamų dalykų, auto-
rius gražiai gwildena mintį, kad tikyba negali būti relatyvus ir visai
privatus dalykas, kad sąžinė, atpalaiduota nuo Dievo, nei tautai, nei atski-
ram asmeniui nėra pakankamas veiksmų reguliatorius. Knyga įdomiai
parašyta.

Brillant M. et Nédoncelle M., Apologetique (Nos raisons de
croire), Paris 1937, 1476 in 12°.

Apologetikos plačia prasme uždavinys yra duoti tikinčiam katalikui
argumentų likti katalikų Bažnyčioje, o netikinčiam—argumentų priartėti
prie Bažnyčios. Suprantamas dalykas, kad, siekiant šio tikslo, žinoma, ir
reikia kreipti akį į žmones, į jų dvasią, į bėgamų laikų dominuojančias
idėjas ir t. t. Kalbamieji autoriai kaip tik ir stengiasi įžiūrėti bėgamąjį
momentą, pamatyti šių dienų žmogų su jo aspiracijomis ir pagal tai aiš-
kinti religijos reikalingumą, be Dievo moralės negalimybę, religijos kilmę,
stebuklus ir kt. Originaliausia dalis yra trečioji. Priekaištai paimti iš dabar-
tinio gyvenimo.

Autoriui galima būtų prikišti nebent tai, kad per maža tekalba apie
Bažnyčios įsteigimą, Jos neklaidingumą ir hierarchiją.

Doran G. R., De corporis Adami origine doctrina Alexandri Ha-
lensis, S. Alberti Magni, S. Bonaventurae, S. Thomae, Mundelein 1936,
73 in. 80,

Evoliucijonistai, kurie norėtų žmogaus kūno kilmę išvesti iš gyvulių
pasaulio, argumentacijai, be kitų, nori panaudoti ir kalbamuosius didžiuo-
sius scholastikus. Iš kalbamųjų teologų veikalų jie ima atskirus sakinius
ir taiko savo teorijai. Šio veikalo autorius kaip tik nori parodyti, kad sa-
kytieji teologai labiau kalba už tai, kad medžiaga, iš kurios buvo padarytas
pirmasis žmogus, buvusi negyva.

Veikalas parašytas įdomiai.

Hardy L., La doctrine de la rėdemption chez saint Thomas, Paris
1937, 271 in 8°, 12 fr.

Šiame veikale autorius kalba apie Kristaus kančią ir mirtį, kaipo
atpirkimo faktorių. Tai darydamas, autorius gretina šv. Anzelmo ir šv.
Tomo doktrinas. Iš šv. Anzelmo veikalų čia svarbiausiai panaudotas jo
veikalas „Cur Deus Homo“. Veikale vertingiausias ir įdomiausias skyrius
yra paskutinysis, kuriame lyginamos tų dviejų šventųjų pažiūros į Kris-
taus mirtį. Veikalas parašytas rimtai ir duoda daug gerų minčių.

Biblijografija 73

Heiler F., Urkirche und Ostkirche, I: Die Katholische Kirche des
Ostens und Westens, München 1937, XX-+-607 in 8°, 11 mark.

Kalbamoji knyga yra pirmasis didelio būsinčio veikalo „Urkirche und
Ostkirche“ tomas. Veikalo autorius — protestantas. Galima spėti, kad šio
ir kitų tomų tikslas yra patarnauti protestantų Vokietijos vad. Hoch-
kirche'i. Ši kaip tik imituoja katalikų Bažnyčios vienybę, norėdama su-
jungti visas protestantų sektas į vieną protestantų Bažnyčią, atskirą nuo
katalikų Bažnyčios. Šiame tome autorius kalba apie pirmykštę Bažnyčią,
aiškina žodį „katalikas“, kalba apie šv. Povilą, misterijų reikšmę religi-
jose, Rytų Bažnyčią ir kt.

Mensching G., Der Katholizismus. Sein Stirb und Werde (Von
katholischen Theologen und Laien), Leipzig 1937, 247 in 8°, 4,50 mark.

Veikalas užsibrėžia sau tikslu patraukti. į Bažnyčią nutolėlius nuo
Jos. Jis nori padėti inteligentui „Katalikiškoje katedroje pasistatyti sau
koplytėlę“ (3 psl.). Mensching yra protestantas. Bet jis mano, kad, be
Evangelijos, dar reikalinga yra ir dogmatinė Bažnyčia, kokia jis mato
katalikuose. Tačiau jis mano, kad katalikybė gali patraukti daugelį žmonių
tik tada, kai ji gerai skirs svarbius dalykus nuo nesvarbių. Prie tokių
neesminių dalykų jis priskiria Kristaus prisikėlimą, pragaro buvimą,
Kristaus dievybę. Taigi, nors autorius, nepasitenkinęs protestantizmu,
ir nurodo į katalikybę, bet jo skelbiamoji doktrina nėra grynai ortodok-
siška ir tuo pačiu katalikams nepriimtina.

Padovani U. A., La filosofia della religione e il problema della
vita, Milano 1937, IX+263 in 8°, 25 lir.

Religijos filosofija yra, palyginti, dar naujas mokslas. Jam vystytis
daug padėjo vis dėlto tie, kurie norėjo sumažinti religijos vertę. Gindami
savo pozicijas, tos srities griebėsi ir katalikai. Kalbamasis autorius religi-
jos filosofiją svarsto, atsistojęs ant krikščioniškos religijos papėdės. Auto-
riaus veikale yra daug gerų minčių, tačiau atrodo, kad jis su savo darbu
yra daugiau pasviręs į gyvenimo problemas, k. a. pikto, santykio tarp
tikėjimo ir mokslo, ir mažiau į pačią religijos filosofiją.

Pedland L., Pdosperi Aquitani doctrina de praedestinatione et
voluntate Dei Salvifica, Montreal 1936, VII+193 in 8°.

Autorius savo veikale nori parodyti, kokia Prosperus iš Akvitanijos
firéjo įtaką teologija predestinacijos klausime. Čia parodoma, kad
Prosperus šio klausimu buvo vienos minties ir stovėjo vienoje eilėje su
šv. Augustinu.

Renard R. G., L'Eglise et la question sociale, Paris 1937, 231 in 12°,

Dabartinis Šv. Tėvas enciklikoje apie komunizmą stipriai pabrėžia
reikalą studijuoti ir nagrinėti socijalinius klausimus Bažnyčios doktrinos
šviesoje. Šia mintimi pasekė ir kalbamasis autorius. Kai vieni sako, kad
Bažnyčios socijalinis mokslas esąs arba stovįs viduryje tarp individualinio

74 Biblijografija

liberalizmo ir socijalizmo, o kiti — kad tas mokslas esąs dviejų izmų sin-
tezė, tai veikalo autorius įrodo, kad Bažnyčios socijalinis mokslas yra
visiškai savarankus, gyvenąs ne paskolomis, nusavinimais, bet savu gyve-
nimu. Jis tvirtina, kad liberalizmas, socijalizmas bei komunizmas yra
labai tolimi Bažnyčios socijalinei doktrinai. Kalbėdamas apie Bažnyčios
socijalinį mokslą, autorius stipriai atsiremia į Bažnyčios supratimą nuosa-
vybės ir darbo. Reikia pasakyti, kad veikalas parašytas giliai ir orginaliai,

Si mon W., Religion und Recht (Deutsche Ausgabe), Berlin 1936,
220 in 8°, 3,50 mark.

Veikalo tema įdomi ir šiandien labai aktuali. Simons‘o vardas
Europoje žinomas. Jis didelis juristas ir visuomenės veikėjas. Todėl
galima sakyti, kad gvildenamoji tema pateko į stiprias rankas. Autorius
tvirtina, kad religija žmogui yra kelias, tiesa ir gyvenimas ir kad dieviš-
kasis autoritetas žmonių gyvenime ir santykiuose yra labai reikšmingas
faktorius. Jis taip pat reikšmingas yra teisei. Nors autorius ir protestan-
tas, bet veikale pasirodo gerai pažįstąs ir katalikų literatūrą. Bet kaipo
protestantas, suprantamas dalykas, turi nuo katalikų skirtingų pažiūrų į
Kristaus Bažnyčią, į moterystės nesuardomumą ir kt.

Thils, G., Les notes de l'Eglise dans l'apologétique catholique de-
puis la Réforme, Gembloux 1937, LIII+381 in 8.

Autorius kalba apie Bažnyčios žymes, žiūrėdamas į jas, kaipo į apolo-
getinį argumentą tikrajai Kristaus Bažnyčiai įrodyti. Savo veikale pla-
čiai nupasakoja to argumento istoriją, kuri labai paryškėjo su protestan-
tizmo pradžia. Iš keturių šiandien vartojamųjų žymių autorius ypač iškelia
Bažnyčios šventumą. Mes manytume, kad tų keturių tikrosios Bažnyčios
žymių eilėje pirmąją sprendžiamąją vieta užima apaštališkumas. Veikalas
vertingas; plati literatūra.

Tromp S., Corpus Christi guod est Ecclesia, I: Introductio gene-
ralis, Roma 1937, 202 in 8°.

Veikale dvi dalis. Bendrojoje kalbama apie apreiškimą, o antrojoje
nagrinėjami atskiri klausimai, k. a. Kristus — Bažnyčios Galva, Šv. Dvasia
— Siela. Veikale daug ir gerai apdirbtos medžiagos. Dalykas vertingas.

Wikenhauser A, Die Kirche als der mystische Leib Christi
nach den Apostel Paulus, Münster i. W. 1937, VIII+240 m 8°.

Tema apie Bažnyčią, mistinį Kristaus kūną, šiandien yra labai ak-
tuali. Todėl nenuostabu, kad pastaraisiais laikais pagausėjo šios rūšies
literatūra. Kalbamasis autorius šią temą svarsto šv. Povilo požiūriu.
Monografija pasižymi aiškumu, parodo autoriaus erudiciją, plačiai pa-
naudotas Šv. Raštas ir religijų istorija. Tačiau ne visi teologi sutiks su
visomis autoriaus pareikštomis mintimis. Veikalas skiriamas plačiajai
visuomenei.

Biblijografija 75

Müller J., Der heilige Joseph (Die dogmatischen Grundlagen sei-
ner besonderen Verehrung), Innsbruck 1937, 264 in 8°, 5 mark.

Autorius iškelia šias svarbiausias mintis: 1) Šv. P. Marijos ir šv.
Juozapo moterystė buvo tikra ir taip pat visas jų gyvenimas virginališkas;
2) šv. Juozapas buvo Šv. Šeimos maitintojas ir globėjas, bet ir prisidėjo
prie Dievo žodžio įsikūnijimo, nes jis laisvai ir visiškai sutiko su tokia
moteryste; 3) todėl šv. Juozapui priklauso ypatinga pagarba, kuria kai kas
nori vadinti protodulia. Mes paabejojame, ar žodis „protodulia“ yra tinka-
mai pavartotas.

Autorius savo veikalui panaudojo gerą dokumentaciją.

Gale galima pažymėti, kad vargu daug kas sutiks su autoriaus min-
timi, kad moterystė būtų tobuliausia ta, kurioje galima būtų pasiekti
šeimos palaimą be actus coniugalis.

Dr. Pr. Venckus

MORALINĖ IR PASTORALINĖ TEOLOGIJA

Dölger Fr. I, Das Lebensrecht des ungeborenen Kindes und die
Fruchtabtreibung in der Bewertung der heidnischen und christlischen
Antike: „Antike und Christentum“, 4 (1934) 1 — 61.

Negimusios gyvybės panaikinimas buvo ir šiandien dar yra gana
aktualus klausimas. Juo galima išgirsti įvairių nuomonių. Todėl ne-
vieną gali dominti mintis, kaip žiūrėta į šį dalyką seniau. Gana išsamų
atsakymą į šį klausimą duoda ši prof. Dėlger'io studija. Žymus senovės
žinovas po krupščių tyrinėjimų prieina išvadą, kad ne tik krikščionių,
bet ir pagoniškos tautos negimusios gyvybės panaikinimą laikė neleistinu
dalyku, nors draudimo pagrindas įvairių tautų buvo gana įvairiai supran-
tamas. Studija naudinga ne vien teologams, bet ir medikams bei juristams.

Chrétien P. De matrimonio (Praelectiones quas in seminario
Metensi habebat)?, Metr 1937, 491 in 8°, 40 fr.

Naujas pataisytas leidimas. Paduoda gana išsamų ir aiškų Bažnyčios
mokslą apie moterystę. ;

Genicot Ed., Institutiones theologiae moralis, quas in Collegio
Lovaniensi Societatis Iesu tradebat!?, Louvain 1936, I — II 601, 629
in 8°, 90 fr.

Gana plačiai paplitusio Belgijoje ir Prancūzijoje moralinės teologi-
jos vadevėlio 13 leidimas, redaguotas tėvo Salsmans‘o.

Loiano Seraph. A., Institutiones Theologiae moralis ad normam
luris canonini (opus postumum cura P. Mauria Grizzana editum), I.
Theologia fundamentalis, Turin 1934, 492 in 8°, 20 1.; II: Theologia spe-
cialis, Turin 1935, 679 in 8°, 25 1.

76 Biblijografija

Veikalas sudarytas iš teorinių paskaitų, bet sveikai respektuoja įvairius
praktinius klausimus, ypač mūsų laikų aktualijas.

Doms Herbert, Vom Sinn und Zweck der Ehe, Breslau 1935,
4,80 mark

Autorius skiria moterystę siauresne ir platesne prasme. Pirmąja pras-
me moterystės tikslas esąs palaikyti žmonių gimimą. O antrąja prasme
moterystės tikslas esąs vedusiųjų abipusis psichinis ir moralinis patobu-
linimas ir atbaigimas, ir naujos gyvybės pažadinimas einąs viso to pada-
riniu. Autorius, tiesa, paberia daug naujų minčių. Bet šios mintys, bent
iš dalies, aptemdo moterystės tikslą palaikyti žmonių giminę, aptemdo
tradicinį krikščioniško tobulumo supratimą ir celibato bei skaistybės oru-
mą. Visais šiais klausimais reikalinga dar daugiau studijų.

LachauceL. Nationalisme et religion, Otawa (Canada) 1936,
198, 12°, 0,7 dl.

Autorius nagrinėja vieną iš opiausių klausimų, būtent, nacijonalizmo
arba tautiškumo klausimą. Remdamasis Kristaus mokslu, autorius sten-
giasi surasti, kas nacijonalizme yra sveika ir priimtina, o kas klaidinga ir
atmestina.

Lavos M., Moderne Ehefragen, I Teil: Die Beziehungen der
Geschlechter, Köln, 188 in 12°, 2,80 mark.

Lumbreras, De vitiis et peccatis, Romae 1935, 202 8°, 12 lir.

Ilgametis moralinės teologijos profesorius išleido išsamų ir gana gilų
atitinkamos šv. Tomo Sumos (1,2, q. 71 — 89) komentorių. Pravers tiems,
kurie nori geriau pažinti šv. Tomą.

Muller L., Somme de theologie morale sous forme de code, 1937,
512 in 8°, 35 fr.

Trumpas ir gana išsamus moralinės teologijos vadovėlis prancūzų
kalba.

Noble H., La vie pécheresse, Paris 1937, 426 in 8°, 24 fr.

Ilgametis profesorius ir neblogas šv. Tomo žinovas atskleidžia skai-
tytojui šv. Tomo pažiūras apie nuodėmę, jos priežastį ir padarinius. Veika-
las naudingas ne vien specijalistams, bet ir šiaip platesnei visuomenei.

Ruland L., Handbuch der praktischen Seelsorge, IV: Von den
Pflichten gegen den Nächsten, München 1936, 392 in 8°, 11,85 mark.

Šiame tome autorius nagrinėja įvairias priedermes artimui. Artimas
čia figūruoja, kaipo privatinis asmuo ir kaipo organizuota bendruomenė.
Konsekvenčiai autorius yra priverstas iškelti ir nušviesti daug aktualių
klausimų, pvz., tėvynės meilę, karą, mirties bausmę, eutanaziją, steriliza-
ciją, eugeniką ir kt. Būdingas visų prof. Ruland‘o veikalų bruožas yra
operuoti ne tik griežtomis definicijomis ir šaltomis dedukcijomis, bet
taip pat istorijos ir psichologijos duomenimis. Šios serijos jau yra išleisti
2 tomai (I: Pastoralmedizin, II: Sittliches Handeln, Ethik des Geschlecht-

Biblijografija 77

slebens, III: Pflichten gegen Gott, Eigenperson und Kreatur). Laukiama
V tomo apie nuosavybe.

Schilling Otto, Apologie der katholischen Moral, Paderborn
1936, 4,30 dl.

Garsusis autorius i$samiai ir sistemingai nagrineja jvairius kataliky
Bažnyčios skelbiamam dorovės mokslui daromus priekaištus. Veikalas
prieinamas ir platesnei visuomenei.

Schulte Chr., Was der Seelsorger von den nervösen Seelenleiden
wissen muss (Mit Nachwort und kritischen Bemerkungen eines Facharz-
tes), Paderbarn 1936.

Teoriškai ir praktiškai tariamas rimtas žodis apie įvairius fiziškai
ir psichiškai nusilpusius. Veikalas naudingas sielų ganytojams ir auklė-
tojams, tik, gink Dieve, ne patiems ligoniams.

Sinéty R., Psychopathologie et Direction, Paris 1934, 259 in 8°,
15. fr.

Veikalas gana išsamiai supažindina skaitytoją su įvairiomis psichi-
nėmis anomalijomis ir drauge nurodo, kaip reikia ligas gydyti. Naudingas
sielų ganytojams ir šiaip auklėtojams.

Ter Haar F., Casus conscientiae de praecipuis huius aetatis pec-
candi occasionibus, Turin 1934, 184 in 8°, 10 1.

Autorius rüpestingai nagrinéja ivairius moderniojo gyvenimo reiski-
nius, nurodydamas, kurie i$ ju galétu sudaryti pavoju nukrypti nuo dori-
nés tvarkos. Svarstydamas reikala saugotis progu nusidéti, autorius lai-
kosi grieZtesnés nuomones ir tvirtina, kad didelei nuodémei padaryti ne-
są reikalo išstatyti save be atitinkamai svarbios priežasties į morališkai
tikrą pavojų labai nusidėti, bet pakanką rimtai pamatuoto pavojaus.

Vermeersch A., Theologiae moralis principia, responsa, consilia,
III“: De personis, De sacramentis, De legibus Ecclesiae et censuris, Romae
1935, 846 in 80,

Autoriaus vardas geriausiai rekomenduoja patį veikalą. Šis naujas
leidimas pasižymi tuo, kad jame rūpestingai panaudoti autentiniai Bažny-
čios organų sprendimai įvairiais dorovės klausimais.

Dr. St. Gruodis
BAŽNYTINĖS TEISĖS

Contea Coronata M. Compendium iuris canonici, Turini 1937,
I 676.

Nieko ypatingo.

Ferraboschi M., Il matrimonio sotto condizione, Padova 1937,
210, 26 lir. i

78 Biblijografija

Salygine moterystė — komplikuotas dalykas. Šis rašinys daug jį
apšviečia.

Rašinys pritaikytas labiausiai Italijai.

Heck P. Der Eheverteidiger im kanonischen Eheprozess, Bonn `
1937, 120.

Koeniger A.M, Die Eheprozessordnung für die Diozesange-
richte, Bonn 1937, 194. -

Miele M., La condizione giuridica internazionale della Santa Sede
e della Cittä del Vaticano, Milano 1937, 123 in 8°, 18 lir.

Mörsdorf K1., Die Rechtssprache des Codex Juris Canonici (Eine
kritische Untersuchung), Paderborn 1937, 424 in 8°.

Kodeksas I. C. įprastai neaiškina juridinių terminų. Išimtis — vienas
kitas dalykas, pvz., vietinio ordinaro sąvoka. Be to, Kodeksas I. C. vartoja
nevienodą terminologiją. Pavyzdžiu gali eiti „moralinis asmuo“ ir „juridi-
nis asmuo“. Todėl šis veikalas labai naudingas Kodekso I. C. terminologijai
teisingai suprasti.

Morawski M., Synod Piotrkowski w roku 1589, Wloclawek 1937,
90 in 8. :

Rósser E, Die gesetzliche Delegation (Rechtsgeschichiiche und
rechtsdogmatische Untersuchung), Paderborn 1937, 206 in 8°, 16,80 mark.

Specijalus rašinys.

Schónsteiner F., Grundriss des kirchlichen Eherechts?, Wien
1937, 1028 in 8°.

Platus veikalas.

Fr. Wernz — VidalP., Ius canonicum ad Codicis normam exac-
tum, VII: Ius poenale ecclesiasticum, Romae 1937, 614 in 8°, 45 fr.

Fr. Wernz vienas iš didžiausių prieškodeksinių kanonistų. Gera,
kad jau baigiamas leisti su Kodeksu I. C. sutaikytas jo garsusis veikalas
„Ius decretalium“: betrüksta pirmosios knygos arba generalinės bažnyti-
nių teisių dalies. Laukiame galo!

Šiandien bažnytinių teisių knygos leidžiamos ir moderninėmis įvai-
riausiomis kalbomis: anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų. Leidžia-
mos ir lietuvių kalba. Šia kalba jau išleistos: „Viešosios bažnytinės tei-
sės“, „Bažnytinių teisių šaltiniai“, „Bažnytinės teisės“ (įvadas arba Ko-
dekso I. C. I kn. aiškinimai ir trupučiukas II kn.), ,,Dvasi&kiu teisės, pri-
vilegijos ir priedermės“ (Kod. I. C. II kn. skirsnelis), „Bažnytinė cenzūra
ir draudžiamosios knygos“ (Kod. I. C. III kn. skirsnelis), „Laidojimas“
(Kod. I. C. III kn. skirsnelis), „Moterystes teisės“ (Kiod. I. C. III kn.
dalis), „Kanoniskojo proceso teisė“ (Kod. I. C. IV kn. aiškinimas), „Bau-
džiamosios teisės“ (Kod. I. C. V kn. aiškinimas) ir kt. Betrūksta išleisti
kitus arba visas Kodekso I. C. II ir III kn. dalis. Tai V. D. U-to Teologi-
jos — Filosofijos Fakultetas yra numatęs padaryti savo penkmečio plane

Biblijografija 79

ir Kod. I. C. II kn. komentoriai jau leidžiami „Sotere“, o paskui išeis atskira
knyga. Tai rašau iš dalies reklamos sumetimais ir iš dalies, norėdamas
priminti, kad ir lietuviai taip pat dirba, ką gali.

Dr. P. Malakauskis

REDAKCIJAI ATSIŲSTOS KNYGOS

D. Thalh ammer, Jenseitige Menschen (Ein Sinndeutung des Or-
densstandes, Freiburg im Br. 1937, (Herder) 98, in Leinen 2 M.

Turinys: I. Der Aüszug aus der Welt, II. Der Aufbruch zu Gott,
III. Erfüllung in Christus, IV. Der Ordensmann und die Welt.

Autorius, kaip matome, rašo apie vienuolius.

Knygutė parašyta vaizdžiai ir suprantamai.

Dr. Ant. Maceina, Socialinis teisingumas (Kapitalizmo žlugimas
ir naujos santvarkos socialiniai principai), Kaunas 1937, 248 in 8°, 5 It.

Z. Ivinskis, Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo (Že-
maičių karas su vokiečiais 1256 — 1270), Kaunas 1938, 114 in 8°.

B. Altaner, Patrologie, Freiburg im Br. 1938, 353 in 8°, gebd. in
Lwd, 7,80 (2595 nuolaidos).

Turinys: I. Die christliche Literatur vom Ausgang des 1. bis zum
Beginn des 4. Jahrhunderts: 1. Zwischen Bibel und Väterschriften, Gemein-
debücher, Volksbücher u. a., 2. Die Apostolischen Väter, 3. Die Griechischen
Apologeten des 2. Jahrhunderts, 4. Die antihäretische Literatur des 2. Jahr-
hunderts, 5. Die christliche Literatur des 3. Jahrhunderts, 6. Hagiografen,
Historiker und Chronisten der aitchristlichen Zeit; II. Die Blütezeit der
patristischen Literatur: 1. Die Orientalen, 2. Die abendländishen grossen
Väter und Schriftsteller, III. Der Ausgang der patristichen Literatur:
1. Lateinische Schriftsteller, 2. Griechische Schriftsteller.

Ši patrologija parašyta labai sistemingai, lengvai suprantamai, panau-
dota daug šaltinių ir literatūros ir t.t. Neigiamumai: nėra bendro litera-
tūros sąrašo ir yra per daug šaltinių sutrumpinimų. Bet tai nesumažina vei-
kalo tikrosios vertės.

Kronika

(Chronica)

AL. DAMBRAUSKAS - Jakštas
(1860. IX. 8 — 1938. II. 19)

Neseniai netekome didelio asmens — a. a. Th. Mg., Ph. Dr. h. c.,
Math. Dr. h. c., V. D. U-to garbės prof. prel. Al. Dambrausko-Adomo Jakšto.
Jo skaisti siela išskrido į dausas, o kūnas guli amžinojo atilsio vietoje.
„Užgesusių Žiburių“ autorius pats užgeso. Jis aprašė, paminėjo nevieną
garsų Lietuvos vyrą. Kas ji pati, ka tik užgesusi žiburį, sugebės tinkamai,
prideramai aprašyti, paminėti? Bet kam Jakštui ilgų pasakojimų? Jis pats
pasistatė amžiną paminklą. Pasistatė akmeninį paminklą dideliais dide-
liais darbais. Velionies nudirbtieji darbai nuolat traukia jam garbės him-
ną. Bet tai palikime nuošalyje. O aš, sučiupęs to himno mezzo pauzą, te-
pasakysiu bent tiek, kad Al. Dambrauskas man labiausiai užimponavo dviem
dalykais, būtent, savo nuostabiu darbštumu ir plačia erudicija.

Quoad primum — velionis nenuilstamai dirbo visą amžių. Dirbo žiemą
vasarą, be atostogų. Dirbo dieną naktį, be poilsio. Už tat daug ir nudirbo.
Quoad secundum — velionies erudicija negirdėta, nematyta: jis buvo ir

filosofas, ir teologas, ir matematikas, ir estetas, ir kalbininkas, ir publi-
cistas, ir kritikas, ir literatas, ir poetas, ir t.t. ir t.t. Tai fenomenas. Tai
genijus romėnų prasme. Toki asmenį reikėtų padėti i dievų panteoną.
Bet tokio panteono neturime. Tokiai asmenybei reikėtų pastatyti atskirą
šventovę, kaip seniau, gerais laikais buvo pagerbiami didvyriai. Bet mes,
mes nykštukai (kuo vardu ir jis save kartais vadino), to padaryti neišga-
lime. Ką tat daryti? Genijau, priimk iš mūsų bent vieną Kane: menkuti
ir drauge brangų — tikrą širdį!
Red.

Al. Dambrauskas gimė 1860 m. rugs. mėn. 8 d. Kuronių k., Pa-
girių vls., Ukmergės apskr. 1872—1880 mokslo m. mokėsi Šiaulių gimnazi-
joje, ir studijavo 1880—1881 m. Petrapilio universitete, matematikos -
gamtos fakultete, 1881—1884 m. Žemaičių kunigų seminarijoje ir 1884—

Kronika 81

1888 m. Petrapilio dvasinėje akademijoje. Paskutiniojoje gavo Th. Mg.
1888 m. paskirtas Panevėžio realinės mokyklos tikybos dėstytuoju ir ka-
pelionu. Už protestą prieš vertimą mokinių katalikų caro dienomis eiti į
pravoslavų cerkvę ir už įsakymą eiti į katalikų bažnyčią (vysk. Pauliulionis
buvo įsakęs gimnazijų ir vidurinių mokyklų kapelionams caro šventė-
mis laikyti pamaldas bažnyčiose ir uždraudęs mokiniams lankyti cerkvę)
1889 m. buvo uždarytas Kretingos vienuolyne ir 1889—1894 m. ištremtas
į Ustiužną, Naugardo gub. Grįžęs iš ištrėmimo, negreit gavo patvarias
pareigas, nes jo, kaipo bausto, niekur netvirtino rusų valdžia. 1898—100 m.
dėstė Šv. Raštą Žemaičių kunigų seminarijoje. 1900 — 1902 m. buvo Že-
maičių vyskupo sekretorius. 1902 — 1906 m. profesoriavo Petrapilio dva-
sinėje akademijoje, kurioje skaitė Šv. Rašto lekcijas, ir drauge dėstė ti-
kyba Ksenijos ir Elžbietos institutuose. 1906 m. grįžo į Kauną ir buvo
išrinktas Šv. Kazimiero draugijos pirmininku, kurias pareigas ėjo iki pat
mirties. 1914 m. paskirtas Žemaičių katedros prelatu. 1922 m. išrinktas
Lietuvos (dabar V. D.) Universiteto garbės profesoriumi. 1929 m. suteik-
tas Matematikos — Gamtos Fakulteto Math. Dr. h. c. ir 1932 m. Humanita-
rinių Mokslų Fakulteto—Ph. Dr. h. c. 1926—1938 m. buvo L. K. Mokslo
Akademijos pirmininkas. Mirė 1938 m. vas. mėn. 19 dien. Kaune ir palai-
dotas Kauno Bazilikos šventoriuje.

Al. Dambrauskas įsteigė ir redagavo šiuos laikraščius: Žemaičių
kunigų seminarijos klierikų laikraštį „Lietuvą“ (1883), „Draugiją“ (1906—
1914, 1919 — 1923 ir 1937 — 1938), „Nedėldienio Skaitymą“ (perėmė ir
redagavo 1906 — 1907; paskiau šis laikraštis pavadintas „Vienybė“, kurią
velionis kurį laiką taip pat redagavo), „Garnį“ (1910 — 1914 ir 1924 —
1929), „Ateitį“ (1911—1914 ir 1916—1919) ir „Lituva Stelo“ (1922—1926).

Svarbesni Al. Dambrausko rašiniai:

1. Dainų skrinelė, Tilžė 1894; Peterburgas? 1906.

2. Vox Americae Lithuanorum ad Summum Pontificem Leonem Pa-
pam XIII necnon vitae duorum servorum Dei P. Andreae Rudamina S. I.
et Melchioris Ducis Giedroyc Episcopi Samogitiensis latine et lituane
primum editae, Tilže 1900.

3. Glos Litwinöw do miodej generacji magnatöw, obywateli i szlachty
na Litwie, Tilžė 1902; Kaunas 21906.

4. Jednošė czy separatyzm, Tilžė 1903.

. Pisma katoličeskovo bogoslovo k pravoslavnomu, Krakov 1904.
. Versajeto, Peterburgas, 1905.

. Trys pašnekesiai ant Nemuno kranto, Kaunas 1906.

„ Nakties matymai, Kaunas 1906.

. Kruvina revoliucija ar ramus kultūros darbas, Kaunas 1906.

10. Naujoji valdžia, Kaunas 1906.

vo m a tA

8 Kronika

11. Pri unu speco de kurboj linioj, koncernantaij la V-an Euklidan
postulaton, Berlino 1906.

12. Pri novoj trigonometrijoj sistemoj, Berlino 1906.

13. Kas kaltas, Kaunas 1907.

14. Vysk. A. Baranauskas kaip matematikas, Kaunas 1907.

15. Malgrandaj pensoj pri grandaj demandoj, Kaunas 1908.

16. Gavénios knygelé, Kaunas 1908.

17. Pradžia ir išsiplėtojimas protestantizmo Lietuvoje, Kaunas 1909.

18. Dieviškoji proporcija, 1911.

19. Rudens aidai, Kaunas 1911; 21921.

20. Vysk. G. Cirtautas, Kaunas 1913.

21. Lithuaniens et Polonais, 1913.

22. Popiežius Benediktas XV, Kaunas 1914.

23. Pirmutinės spaudos atgavimo sukaktuvės, Kaunas 1914.

24. Mūsų alfabeto klausimas, Kaunas 1914,

25. Neva juokai, neva ašaros, Vilnius 1915.

26. Viešpaties Jėzaus kančios valandos, 1916.

27. Melskimės, 1917;9 1929.

28. Logika, Kaunas 1917; 21919; 31922,

29. Geometrijos vadovėlis (iš Mironovo vertimas), Vilnius 1918; Kau-
nas ?1921.

30. Nebaigtas pamokslas, 1918.

31. Homero draugija ir Vilkolakis, 1919.

32. Kun. Jonas Balvočius, 1919,

33. Kultūros Viešpatija, 1919,

34. Lietuva ir Tautų sąjunga, 1919.

35. Tautų sąjunga, 1919.

36. Logikos evoliucija, 1919.

37. Mūsų rašybos klausimu (su M. Grigoniu). Kaunas 1920.

38. Plokštinė Trigonometrija, Kaunas 1920.

39. Pulkim ant kelių, 1920.

40. Ką mokslas gali pasakyti apie pasaulio galą, Kaunas 1920.

41. Giesmynėlis bažnytiniams chorams (su Naujaliu), 1920.

42. Šv. Pranciškaus dvasia, 1921, 21926.

43. Kristau, išgirsk mus, Berlynas 1921.

44. Katalikų internacionalas, Kaunas 1921.

45. Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje, Kaunas 1921.

46. Matematiškas bičių instinktas, Kaunas 1921.

47. Giesmės šv. Pranciškui, (vert.) 1921.

48. Naujos trigometrikos sistemos, 1922.

49. Mūsų naujoji poezija, Kaunas 1923.

50. Mūsų naujoji prozos literatūra, Kaunas 1924.

Kronika 83

51. Svetimos gėlės (vertimas), Kaunas 1923.

52. Trys garsiausieji matematikos klausimai, Kaunas 1924,

53. Bendras būdas taisyklingiems daugiakampiams ratilan įbrėžti, Klai-
pėda 1929.

54.Ką yra pasakęs Jakštas?, Kaunas 1930.

55. Užgesę žiburiai, Kaunas 1930,

56. Mokslas ir tikėjimas, Kaunas 1930.

57. Lirika, Kaunas 1930.

58. Šypt—šypt, 1931, I—II.

59. Meno kurybos problemos, Kaunas 1931.

60. Viešpatie, pasigailėk mūsų!, Kaunas 1931.

61. Viešpatie apšviesk mano akis, Kaunas 1931.

62. Amžinoji poezija ir jos kūryba, Kaunas 1932.

63. Apie katalikiškus lietuviškus šventraščio vertimus ir vertėjus,
Kaunas 1933.

64. Pikto problema, Kaunas 1935.

65. Aukščiausiasis gėris, Kaunas 1935,

DEER N

i kä
Fa ©

N) om ` bet ` bei o d ` Fei
O o0 AO D »w

Dr. P. Malakauskio rašiniai

„ Kryžiaus keliai (vertimas iš Antanavičiaus), Kaunas, 1912, 95 (nebėra).
„ Ar moteris Joanna kadaise buvo papa?, Kaunas 1913, Kaunas 21930;

Kaunas *1931, 18 in 16°.

. Krikščionijos laimėjimas 313, Kaunas 1913, 9 in 8°.

Vyskupų rinkimai, Kaunas 1919, 16 in 8°.

„ Moterystės teisės?, Kaunas 1932, I — XVI -511 in 8,
„ Diecezinis sinodas, Kaunas 1926, 16 in 8°.

Civilinės jungtuvės, Kaunas 1926, 32 in 16°.

„ Baudžiamosios teisės, Kaunas 1928; Kaunas ?1934, I — XII+335 in 8.
. Konkordatas ir Lietuvos konkordatas, Kaunas 1928, 40 in 8°.

. Katalikiška mokykla, Kaunas 1929, 46 in 8".

„ Katalikiškos draugijos, Kaunas 1930, 52 in 8°.

12.
„ Viešosios bažnytinės teisės, Kaunas 1931, I—X+268 in 8°.

„ Dvasiškių teisės, privilegijos ir priedermės, Kaunas 1931, 31 in 80.
„ Bažnytinių teisių šaltiniai, Kaunas 1931, 117 in 8°,

„ Bažnytinės teisės (įvadas), Kaunas 1932, I—VIIĄ-120 in 8°.

. Moterystė, Kaunas 1933, 66 in 24°.

Bažnytinė cenzūra ir draudžiamosios knygos, Kaunas 1931, 30 in 8°,

Prigimtinė teisė, Kaunas 1934; *1936, 168 in 8°.

. Dvi numirusiųjų vietos — kapinės ir krematorija, Kaunas 1936, 54 in 8°,

Laidojimas, Kaunas 1937, 104 in 8°.

Redaguoja ord. prof. Dr. P. MALAKAUSKIS

į Teol. a Filosofijos Fakulteto leidiniai
e | : : L Knygos

1 P.Malakauskis, Moterystės teisės“, Kaunas 1932, 511, 5 lt,
„2 P. Būčys, Teologijos enciklopedijos kursas, Marijampolė 1925 |
(nebėra). ;
3. „J. Eretas, Henrich Seuse, Kalten 1929, 64, 0,50 it.
4. J. Eretas, Meister Eckehart, Kaunas 1930, 146, 1 lt.
SS? J. Eretas, Jonas Tauleris, Kaunas 1930, 128, 1 lt.
TX 6. J. Gri nius, O. V. Milašius — poetas, Kaunas 1930, 196, 2 lt.
2 Pr. Kuraitis, Pagrindiniai gnoseolagrjos klausimai, Kaunas 1930,
104, 1,50 1t.
„8, P. Malakauskis, Viešosios bažnytinės teisės, Kaunas 1931, 268, 1 It.
9. Ant. Maliauskis, Teodiceja, Kaunas 1931, 180, 2 lt.
— 10. J. Eretas, Vokiečių literatūros istorija, Kaunas 1931, 250, 4 lt.
11. Pr. Vencku s, Fundamentalinés teologijos paskaitos, Kaunas 1932,
75,40, 0,50 1t. (įvadas); Kaunas 1931, 1 dal. 192, 3 1t.; Kaunas 1935, 4 dal.
84, 1 It.
er Pr. Kuraitis, ge Kaunas 1931, I 207, 3 1t.; Kaunas 1933,.
II 168, 2 1t. i
13. P. Malakauski S, Bažnytinių teisių šaltiniai, Kaunas 1931, 117, 1 lt.
14. P. Malakauskis, Bažnytinė cenzūra ir draudžiamosios knygos, .
-© Kaunas 1931, 0,50 It.
"IS J. Grinius, Putino lirika, Kaunas 1932, 108; 1 1t. |
16. P. Malakauskis, Bažnytinės teisės (įvadas), Kaunas 1932, 120, 1 It.
17. J. Eretas, Goethe, Kaunas, 1933, 286, 4 It.
‚18. P. Malakauskis, Baudžiamosios teisés?, Kaunas 1934, 335, 4 t.
A9 P, Malakauskis, Prigimtinė teise?, Kaunas 1936, 168, 3 It.
‚20. Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prüsais, Kaunas 1934, 1 dal.

208, 3: lt. :
21. St. Šalkauskis, Bendrieji pedagogikos pagrindai? Kaunas 1935,
IN SITE l
22. St. Gruodis, Negimusios gyvybės eene, Kaunas 1935,
130, 2 1t.

|. 28. Ant. Maliauskis, Etika, Kaunas 1935, 1 dal. 192, 3 1t.

24 Ant. Maceina, Kultūros filosofijos į a ESS

25. J. Ambrazevičius, Vaižgantas, Kai

26. P. Malakauskis, Dvi numirusių viet 4958. ZOO
Kaunas 1936, 54, 0,50 It. p M IPS

. 27. P. Malakauskis, Laidojimas, Kaunas

1, „Soter“ (religijos mokslų Zurnalas):' 2. „Logos“ (filosofijos žurnalas): e
1924 m. — 1 lit. 1(1932) — 1 lit. 1922 m. — 1 lit. 1931 m. — 1lit ^ .
1925 ;, — 1, 201932) — 1. ,, 1923 , — 1, 1,1932 2,14, ues MA
1926 „.— 1 , |. 1(1933) — 1, 1924 , — 1 , 199 4, — een
1927 , — 1, : 21933) — ! ,, 19225, — 1, 160360 3, 1 cts
1928 , — 1 „| 1(1934) — 1, 1926. „ — 1, 293) , — lu 0
1929 „ —1 „.: 20193) — 1 „ 1927... — 1, 1939) a RT
1930 ,. — L , 10935) — 1 ,, 1928 ,, — 1, 2(1935) , — 1,3 Ü
11931) „— 1, 2(1935) — 1 , 19229 , —1, .1(936.,, —2 4, ^...
2(1931), — 1, 1(1935)— 1 , 1930 , —1 , 2(1936) ,' — 1 ,, sa)
| 2(1936) — 1 „ 1937 , —3, A
1(1937) — 3 „ 2(1937) „— 3, :

2(1937) — 3 „

3. „Athenaeum“ (kalbos , literatūros ir istorijos žurnalas)

1(1930) — 1 lit. 1933 m. — 2 lit, bou bu
2(1930) — 1 „ 1934. , —2 , EE
1(1931) — 1 „ 1935 , —2 ,
2(1931) —1 EI 1(1936) it 1 DI y^ n
d 2(1936) „— 1“, d i s
1937 , —7 pe
Visu Teol.-Filosofijos Fakulteto leidiniu komisijonierius yra šv Kazimiero | Ge: 1
Draugijos Centrinis Knygynas Kaune. ` nu
D /
NOTA
"NAAR
i Y
Akce. „Žaibo“ B-vés sp. Kaunas, Duonelaičio 24, teL 25006, 26616. ' Bi
i , K Ak 2
AS Y HA
Wy : 2

Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "ΣΩΤΗΡ = Soter. XV metai (1938), nr. 1"

See other formats